Posts in Sąmoningumas

Kiek skiriame sau laiko, savo laisvalaikiui? Su didžiuliu gyvenimo tempu, matyt, reikėtų įsirašyti laisvalaikį į darbo knygą 🙂 Gal taip darai? Ar kada susimąstei, kad per mažai ilsiesi? Vis apsikrauname daug užduočių, norų, tikslų, darbų, taip ir praeina visa diena. Jei trūksta laiko, braukiame nuo miego, laiko su artimaisiais ir pan.

Kažkada išgirdau sakinį, kuris man rezonavo:

Pasirūpinimo savimi būdai

Kaip savimi pasirūpini? Kaip geriausiai pailsi? Kaip leidi savo laisvalaikį? Tikrą laisvalaikį, ne pagal užduočių, darbų planą:)

Aš geriausiai pailsiu vaikščiodama. Mėgstu žygius, pažintinius takus, miškus, miestus, gatves, bet ką žodžiu:) Man taip išsivalo mintys. Mėgstu gaminti valgyti ir mėgstu valgyti kavinėse:) Tikrai, maistas man teikia naujus potyrius, visiškai nauji atradimai, kuo daugiau išbandyti. Man svarbūs yra santykiai, palaikau ryšius su draugais, vertinu pokalbius – kažką vieni kitiems duodam. Mėgstu laisvalaikį leisti aktyviai – mini išvykos po Lietuvos kraštus, kultūros renginiai, dviračiai, pagalba mamai darže, ir kartu mėgstu lauko grilių, piknikus, knygas, filmus, ilgus vakarus su kompanija. Per koncertus man virpa širdis, gaunu daugiausia energijos, gyvas garsas yra kažkas magiško. Žvaigždžių stebėjimas, tiksliau meteorų lietus – tai mano tradicija kiekvienais metais! Mėgstu fotografuoti, turiu senuką juostinį fotoaparatą, nors turėčiau pripažinti, tai darau retai.

Kasdienybėje man geriausias poilsis būna išgerti arbatos puodelį ramiai atsisėdus ant sofos ar balkone, ar kur gamtoje. Be jokių telefonų, be jokių trukdžių. Tiesiog pabūt su savimi. Kaip tu greičiausiai atgauni jėgas?

Esu veiklus žmogus ir, jei noriu būti sau atvira iki galo, tai norėčiau daugiau ilsėtis. Vis tos pamokos. Na bent jau rytai būna skirti man, tai mano laikas – darau kiekvieną rytą mankštą ir medituoju. Visada pusryčiauju. Bet gal vakarais ar savaitgaliais, kartais kai kuriuos juos pasilieku laisvus, be planų, kad susidėliotų organiškai. Taip pat jei būnu kažką suplanavus, bet jaučiu, kad to nenoriu veikti ir neprievartauju savęs. Tik svarbu neignoruoti savo norų ir pastebėt save 🙂

Yra Mindfulness 3 žingsnių meditacija. Ką tai reiškia? – kelis kartus dienoje pajausti save. Trumpai tariant – sustoti, ką darei, įsisąmoninti visas savo patirtis (jausmus, emocijas, mintis, kūno pojūčius). Tada paklausti savęs, kaip aš jaučiuosi, kokius kūno pojūčius šiuo metu jaučiu, kokios mintys ateina į galvą? Savo dėmesio lauką susiauriname iki kvėpavimo, stebime, kaip kvėpuojame. Ir vėl išplečiame savo dėmesį į visą kūną, įjungiame naujoko protą ir atsiveriame naujoms patirtims. Tai man leidžia pagalvoti, ar aš noriu tęsti toliau veiklą, kuria užsiėmiau.

Svarbu, kad skirtumėt sau dėmesio.

Tikriausiai visiems perfekcionistams, idealistams ir kitiems siekėjams reikia visur 100 %, ar ne? Visur būti geriausiais, viską padaryti tobulai, nesuklysti, įdėti maksimaliai pastangų, padaryti dabar ir pan. Visose visose temose.

Jei sugalvojai daryti iškylą, tai tik gražiai, apgalvoti apie viską, pasiimti daug daiktų, gražių, jokio valgymo iš maišelio. Jei sugalvojai gaminti mėsainius, bet negavai savo mėgstamiausių bandelių, važinėsi po kitas parduotuves, ieškosi, nes reikia būtent tokių, kokias buvai sugalvojęs, ir kitos netiktų. Jei buvai suplanavęs pabaigti skaityti skyrių šiandien, nors labai pavargai, bet ne, juk reikia įveikti dienos normą. Kai atostogauji, nori valgyti ten, kur geri atsiliepimai, kur skanu, gražu, tad pasidomi apie visas valgymo vietas, padarai analizę ir išrenki optimaliausią variantą pagal maisto asortimentą, kainą, atsiliepimus ir pan. Kai reikia suruošti vaikus į darželį/mokyklą, jie juk turi atrodyti tvarkingai, su sukrauta sveikų užkandžių kuprine, švariais drabužiais.

Kiek situacijų atpažinai save?

Ar tikrai visose situacijose būtina buvo skirti maksimaliai savo jėgų ir laiko?

Skirti daugiausia savo energijos ir laiko ten, kur sukursi didžiausią vertę.

Gal šiandien jautiesi labai pavargęs ir gali kai kuriuos darbus gali perkelti rytojui arba padaryti juos paprasčiau, pvz., įdėti ne 100 % pastangų, o 80 %. Tarkim šį kartą užsisakysi maisto į namus, vaikus išleisi su dėme ant rūbų ir šiandien neišlyginsi skalbinių. Arba iš vis jų nelyginsi 🙂 O likusį laiką skirsi savo poilsiui, kokybiškam bendravimui su šeima ir pan. Žodžiu, prevencija perdegimui.

Aš dažnai naudoju „vaiko” sąvoką, tad noriu daugiau paaiškinti, ką man tai reiškia.

Įprastai, jeigu žmogus save laiko vaiku ar nesąmoningai vadina save tokiu, pavyzdžiui, vis įterpia į sakinius ir pan., dažniausia tai reiškia, kad jis yra užstrigęs tame gyvenimo etape. Analogiškai gali būti užstrigęs paauglystėje ir pan. Vaiku juk reikia rūpintis, jam reikia užuovėjos, saugumo.

Tačiau man vaikas reiškia tikrumą, natūralumą, nuoširdumą, paprastumą. Mes iš vaikų galima tiek daug išmokti! Jie mums primena esminius dalykus, užduoda prasmingus klausimus, parodo, kaip viskas gali būti lengva. Atrodo, kuo labiau suaugam, tuo labiau apsistatome baimėmis, užtvaromis, sluoksniais, patys save ribojam ir dažnai puolam arba bėgam. O vaikas dar neįgijęs baimių iš aplinkinių, daro, ką nori, nes dar turi santykį su vidiniu „aš”, lengvai jaučia intuiciją ir neapsikrauna bereikalingais dalykais. Jiems lengva pasakyti savo norus, įvardyti nuomonę, išreikšti emocijas. Jie gyvena dabartyje, išjaučia visiškai esamą akimirką, mėgaujasi tuo, ką turi.

Norėčiau visada išlikti vaiku, nes man vaikas reiškia gyvenimą iš visos širdies. Vaiko sąvoka man yra siekiamybė, kada jaučiuosi gyvenanti iš tiesų, kada mano akys žiba, kada jaučiu prasmę. Juk už visko visko slepiasi siekiama emocija ir tas jausmas išlieka, mes norim vėl jį atkurti, vėl jį patirti.

Ar kada nors susimąstei, kad baimės yra įgytos? Ar prisimeni save vaikystėje, kai bebaimis ėjai, griuvai, kritai, bandei, ėmei, darei, o šalia aplinkiniai sakė: „neik, neimk, nugriūsi, susimuši” ir t.t. Taip, jie tai sakė iš savo išmoktų pamokų, įgytų kitų baimių, jie nori mus apsaugoti nuo pavojų. Bet tokiu atveju mes perimame jų baimes. Tai ką dabar daryti su visu tuo bagažu? Mano draugė mėgsta sakyti:

Bijok ir vis tiek padaryk!

Mane tai padrąsina. Tada nusišypsau, bijau ir vis tiek mėginu padaryti. Aišku, ne visada. Kai kada dar per daug bijau, kad būčiau pasiruošus keisti, reiškiasi, dar ne laikas. Dar turiu pabūti su ta baime:)

Geras katalizatorius yra atskirti baimę ir jaudulį. Man padeda, kai įsivaizduoju rezultatą, kokius jausmus man sukelia, jei nepamėginčiau – ar nusiviliu nepabandžius, ir kokie jausmai man kyla, kai įsivaizduoju patį veiksmą – ar tik dar labiau kalatojasi širdis, drėksta delnai, atsiranda gumulas gerklėje. Juk kūnas mums išduoda, kaip mes jaučiamės viduje:) Grįžtu prie jaudulio – jaudulys mus skatina į priekį, nuteikia teigiama energija, mes norime padaryti, bet jaudinamės, mindžikuojam vietoje. O didžioji baimė – sukelia neigiamą energiją, per daug bijau ir, jei nepamėginsiu, per daug neliūdėsiu. Ar dažniau pas Tave būna jaudulys ar baimė?

Atskira tema yra fobijoms, kai žmonės bijo aukščio, bijo numirti, bijo mažų erdvių, liftų, tiltų, vorų ir pan. Yra daug technikų, kaip dirbti su jomis. Pavyzdžiui, žmogui, kuris bijojo insulto, reikėjo sau kartoti: „aš taip bijau, kad mane tuoj ištiks insultas, man širdis daužosi, labai bijau insulto, jis tuoj mane ištiks”, jis tai kartojo ir kartojo ir baimė patapo tokia didelė, kad jai nebuvo kur dingti tik trauktis. Žmogui nebeišėjo dar labiau bijoti.

Dabar aš taip stipriai pasistengsiu bijoti, kad net baimė išsigąs.

Man patiko Teal Swan pasakota technika, kaip dirbti su savo baimėmis. Trumpai apie tai – yra dvi kėdės, tu atsisėdi ant vienos kėdės, esi tas, kuris bijo, o kai atsisėdi ant kitos kėdės, tu esi pati baimė. Tau reikia pasikalbėti su savo baime, pripažinti ją egzistuojant, leisti jai būti, išklausyti baimę, leisti jai išsikalbėti. Už viso to slypi praeities trauma, kažkoks įvykis, už kurio nepatenkintas poreikis, siekiama emocija. Kai leidi garsiai išsikalbėti tavo baimei, priimi ją, ji pradeda mažėti. Taip tu priėmei vieną savo dalelę į visumą. Tikriausiai dar liko jų daug susirinkti, bet tai ateityje 🙂

Nepamiršk pasidžiaugti savimi, kai priimsi baimę.

Mintys yra tik mintys – Man šis sakinys padeda nurimti, sustato viską į vietas.

Dažnai save pagaunu, jog mąstau apie ateitį, susikuriu lūkesčius, prisigalvoju, kad kažką ne taip pasakiau, galbūt galėjau įžeisti savo sakiniais, kažką galėjau ne taip padaryti, pamiršti, o gal suklydau, nepasiseks, nesugebėsiu ir t.t. Eina sau kiek ten visko verda galvoj!

Bet tada sustoju ir ramiu balsu sau pasakau: „mintys yra tik mintys”. Ar atkreipei dėmesį, kiek nuogąstavimų išsipildo? Po kablelio kažkiek nulių, ar ne?:) Atskirti tai, kas tikra, įvardinti faktus, gyventi realybėje.

Mintys yra netikros. Praeitis ir ateitis yra netikros.

Tegul tos mintys praplaukia kaip debesys. O aš stengiuosi gyventi dabartyje, esamame momente.

Dažnai girdime klausimą: „Ko tu nori iš gyvenimo?”, bet aš vis dažniau savęs klausiu: „Ko gyvenimas nori iš manęs? Ką jis nori man pasakyti?”. Mus gyvenimas pakviečia. Pastebėk aplinką, detales, žmonių žodžius, įvykius, kokius žmones sutinki, atkreipk dėmesį į vis pasikartojančias tos pačias situacijas, gal vis papuoli į tas pačias temas. Gyvenimas tau turi suplanavęs šį tą. Tik pastebėk, įkvėpk, ką jis duoda, priimk, kur atsirandi. Vis kažkokios pamokos, nes mes patys jų prašėme nesąmoningai.

Kokius klausimus mums užduoda gyvenimas?

Siekiant suprasti, kaip gyventi, svarbiausius atsakymus galima rasti savo viduje. Kiekvienas sau turėtų įvardinti, kas jam yra iš tikrųjų svarbu, kokie jo prioritetai, kas pažadina jo aistrą. Jis turi savęs paklausti: koks mano šiuo metu tikslas? Kas man iš tikrųjų vertinga ir ką darau, kad įprasminčiau savo gyvenimą. Jam reikia išsiaiškinti, kokia yra jo užduotis žemėje.

Juk yra dalykų, kurių mes negalėjome pasirinkti. Negalėjome pasirinkti šeimos, kurioje gimsime, negalėjome pasirinkti, kur bus karas, ar ištiks skurdas, ar ką padarys mus supantys žmonės, kurie susiję su mumis. Mes juk negalime visko suplanuoti savo gyvenime. Atrodo, daug ko nežinom ir nesuprantam, kodėl taip vyksta, bet viskas vyksta taip, kaip turi būti. Ir viskas turi priežastį, savo reikšmę. Reikia tik pamėginti suprasti, ką nori gyvenimas iš tavęs, kokius ženklus jis siunčia, ką jis nori pasakyti ir ko tave išmokyti. Svarbu ne tai, ko mes tikėjomės iš gyvenimo, o greičiau ko gyvenimas tikėjosi iš mūsų. Visus sunkumus paversti vidinėmis pergalėmis.

Priimti, kas vyksta, būti čia ir dabar. Ateitis ir praeitis yra netikros, tu turi tik dabartį. Sugebėjimas atrasti savo pašaukimą priklauso nuo to, kiek aštrios tavo akys ir ausys, kad suprastum, kokią misiją tau skiria gyvenimo aplinkybės. Pašaukimas yra kvietimas, tai ne karjera. Vieni jaučiasi labai gerai kepdami duoną, augindami gėles, prižiūrėdami senelius slaugos namuose, taip jie jaučia, kad visiškai save realizuoja, jų nesekina ir kiekvieną dieną noriai eina į darbą, nes tiesiog, jų buvo toks kvietimas gyvenime. Kiti supras savo pašaukimą paėmę muzikos instrumentą į rankas, paprastai, visiškai savaime norės juo groti, vis daugiau ir geriau išmokti.

Ir nereikia kažką gyvenime įrodinėti, būti aukščiausių pareigų, turėti daug nulių banko sąskaitoje ar vairuoti naują, greitą automobilį. Kitam gal visa to nereikia ir jis jaučiasi visiškai save realizuodamas užsiimdamas paprasta veikla, jį džiugina paprasti, maži džiaugsmai. Viskas turi turėti prasmę, kodėl tau to reikia, ką tau tai reiškia, kam to sieki, ką tau tai suteiks. Svarbu, kad žmogus tai suprastų sąmoningai.

Pašaukimą atradęs žmogus didžiausią savo laiko dalį paskiria konkrečiai veiklai. Tik pašaukimas – nėra savo troškimų ar norų pildymas, tai ne laimės paieškos, jei tau „laimė” yra gera nuotaika, malonios patirtys ir kt. Greičiau tai yra šalutinis produktas, nes kai užsiimi mylima veikla, savaime nori stengtis, atlikti visas užduotis kuo geriau – tada patirsi didelį pasitenkinimą. Tai galima matyti iš save atradusių žmonių – jais lengva pastebėti ir neįmanoma jais nesižavėti, iš jų sklinda didžiulis noras atiduoti save visą. Jie džiaugiasi dėl to, kad jų vertybės harmoningai dera su jų elgesiu. Jie visiškai užtikrinti savo veiksmais ir tai išvaiko nuovargį net ir sunkiausiomis dienomis.

Įkvėpta David Brooks „Kelias į save”

Mes daug ko norime, daug ko siekiame, bet ar susimąstome, kiek tai iš tiesų mums teiktų džiaugsmo. Dažnai žmonės siekia būsimo rezultato ir pamiršta, kad visa esmė yra procesas. Juk kiek laiko pasimėgaus pasiektu rezultatu? – kelias minutes? O po to toliau alkio tenkinimas, nauji tikslai.

Man patinka sau įsivardinti du sąrašus:

• Džiaugsmo ir prasmės sąrašas – konkrečios sąlygos, kuriomis gyvenimas teka gera vaga.
• Siektinų darbų, svajonių sąrašas.

Prisimink tuos momentus, kada jauteisi laimingas, kas tuo metu vyko, ką darei, kokias smulkmenas pastebi, pagalvok apie tuos įvykius, detales, žmones, daiktus, kada jauteisi, jog gyveni iš visos širdies, prasmingai.

Ir pagalvok apie dalykus, ko sieki, kas yra tavo planuose, kokius darbus turi nudirbti. Tiesiog, ko tu sieki.

Kiek abu sąrašai sutampa?

Ar nėra taip, kad į svajonių sąrašą įrašei naujesnę mašiną, geresnį darbą, didesnį būstą, kai džiaugsmą iš tiesų teikia santykiai, poilsis, knygos, sportas ir pan. Tarkim naujesnės mašinos siekis gali būti, kad nori pasirodyti prieš kitus:) Na, nori būti vertinamas arba sieki daugiau laisvės pojūčio. Turi daiktą, kurį gali valdyti, kuris visiškai priklausomas nuo tavęs. Visada yra pamatinis poreikis:) Galbūt jį gali patenkinti kitais būdais.

Man šie sąrašai padeda grįžti į vėžes, padeda nusiraminti. Dažnai prisimenu, kas man teikia iš tiesų džiaugsmą, gyvenimo prasmę. Tada problemos tampa mažos, siektini daiktai nebetenka savo vertės. Suprantu, kad būtų lengvesnė buitis, patogesnis gyvenimas, bet nu jei man džiaugsmą teikia supynės, pasivaikščiojimai, piknikai, išvykos, kultūros renginiai, pokalbiai, knygos, naktį žvaigždžių stebėjimas, smėlis pajūryje ir t.t. Ir mano svajonės šiuo metu paprastos – piligriminis žygis, tam tikros kelionės, išbandyti konkrečias sporto šakas, daugiau turėti degustacinių vakarienių, taip, man patinka maisto pasaulėlis 🙂 Mano svajonės vis dar tokios pačios, neturiu ką daugiau prirašyti, nes noriu gerai jaustis dabar, šiandien.

Juk laimę teikia buvimas čia ir dabar, vertinimas to, ką turi, kas esi dabar. Jei nedžiugina – reikia keisti dabartį, o negyventi ateitimi, kad jau ateityje bus geriau. Žinau, kad lengva pasakyti, bet juk mažais žingsneliais keičiame įpročius, savo mąstymą. Duokime sau laiko. Linkiu leisti prasmingai savo gyvenimą.

„Sakoma, kad jei ieškome geriausio sprendimo, turėtume paklausti savęs: „Ką šioje situacijoje darytų Jėzus?” arba „Ką darytų meilė?” Bet man patinka štai tokia formuluotė: „Ką dabar darytų vanduo?” Taip, būtent vanduo! Kai įmetame akmenį į upę ar ežerą, vandens reakcija yra tobula. Ji nebūna pernelyg stipri ar pernelyg menka ir įvyksta visiškai savaime. Taip į visokius įvykius bei situacijas turėtų reaguoti mūsų kūnas ir protas. Ir tos reakcijos turėtų būti savaiminės. Be to, vanduo pasižymi dviem įdomiomis savybėmis: jis yra skaidrus ir atspindintis. Žiūrėdamas į skaidrų vandenį, matau ežero dugną, regiu vandenyje nardančias žuvis. Taip pat vandens paviršiuje matau savo atvaizdą. Žinoma, matau tik tada, kai vanduo tyras, ramus ir nesudrumstas. Tokia turėtų būti ir mūsų sąmonė. Kvėpavimo praktika padeda tai pasiekti.”

Ištrauka iš „Tiesiog kvėpuokite” Dan Brule