Įrašuose Žmonės

Žmogus: Frida Kahlo

Frida Kahlo (1907-1954), Meksika. Meno kryptis – surrealizmas, realizmas. Visą gyvenimą Fridą lydėjo fizinis skausmas, įvairios ligos, traumos, sveikatos sutrikimai. Jos vyras buvo 20 metų vyresnis už ją.

Man ši moteris įkvepia savo autentiškumu. Tai drąsi, užsispyrusi ir stipri asmenybė. Dažnai piešė save, pagrindinės temos – jos gyvenimo įvykiai, atsispindi skausmas ir kančia, bet visur – dvasinė stiprybė, išdidumas.

Apie dailininkę yra sukurtas meninis biografinis filmas. Man tai vienas gražiausių filmų. Scenos sustingsta į dailininkės paveikslus. Pateikta jautriai ir subtiliai.

Žmogus: Bill Cunningham

Bill Cunningham (1929-2016) – tai mados fotografas, mano įkvėpėjas. Visą savo gyvenimą fotografavo su juostiniu fotoaparatu. Jį žinojo visas mados pasaulis, buvo gerbiamas, įleisdavo visi madų šou į pirmas eiles. Ilgą laiką pradirbo „New York Times” (gatvės mados skiltis). Daugiausia fotografavo gatvėse pastebėtus žmones. Bill išpopuliarino gatvės madą, mėgo prigauti žmones, išryškinti mados tendencijas ir pan. Per savo gyvenimą pelnė įvairių apdovanojimų.

„Aš tai darau tikrai dėl savęs. Vagiu žmonių šešėlius, todėl nesijaučiu kaltas, kai jų neparduodu.”

Bill Cunningham

O žmogus visiškai paprastas, pašventęs savo visą gyvenimą fotografavimui. Sakė, jog nėra daugiau niekam laiko. Šeimos nesukūrė, gyveno Niujorke mažutėliam kambaryje, apkrautam fotografijų skaidrėmis ir kitais su darbu susijusiais daiktais. Jo lova buvo viengulė, išlankstoma, kambario viduryje.

Bill žavi savo paprastumu, atsidavimu vienam tikslui, kuriam atidavė visą save. Per gyvenimą neišpuiko, nesusireikšmino. Visur jį sutiksi su fotoaparatu, mėlynu darbiniu švarku su daug kišenių ir senoviniu dviračiu. Per parodas, madų šou visada atsisakydavo visų dovanų, net gėrimų ir maisto. Tiek paprastumo jo gyvenime!

Jį domino detalės, faktūros, spalvos, paviršiai, įdomūs batai, išskirtinės rankinės, keisčiausios skrybėlės. Jam nerūpėjo prekiniai ženklai, jam buvo daug įdomiau išskirtiniai, vienetiniai drabužiai, avalynė ir aksesuarai. Man susidarė įspūdis, kad jis labiausia džiaugiasi lietumi, sniegu ar oru iš karto po kritulių:)

Ilgą laiką dirbo „New York Times”, rengė gatvės mados skiltį.

Yra sukurtas dokumentinis filmas „Bill Cunningham New York”

Eiti kiauriai sienas – Marina Abramovič

„Menas privalo drumsti ramybę, menas privalo kelti klausimus, menas privalo pranašauti ateitį. Politinis menas panašus į laikraštį. Vieną kartą panaudosi, bet rytojaus dieną tai jau vakarykštės naujienos. Menui ilgą gyvenimą gali suteikti tik prasmės sluoksniai – šitaip visuomenė įvairiais laiko tarpsniais pasiima iš kūrinio tai, kas jai tuo metu atrodo svarbu.”

„Norėdama pasiekti tikslą, privalai atiduoti viską, kol nieko nebeliks. O tada viskas įvyks savaime. Tai tikrai svarbu. Toks mano devizas prieš kiekvieną performansą. Atiduodu kiekvieną energijos gramą, ir tada kas nors įvyksta – arba ne. Štai kodėl man nerūpi kritika. Kritikos klausau tik tada, kai žinau, kad neatidaviau visų 100 procentų. Bet jei atiduodu viską ir dar 10 procentų daugiau – tada nebesvarbu, kas ką sako.”

Tai autobiografinė knyga, atviras pasakojimas apie menininkę, gimusią 1946 m. Belgrade, augusią šeimoje, kurioje abu tėvai Antrojo Pasaulinio karo partizanai. Menas jai buvo saviraiškos galimybė išreikšti savo politines, pasaulietiškas pažiūras, tai galimybė maištauti ir atkreipti dėmesį. Jos pasirinktas žanras – performansai.

Atrodo, kad ir ką sugalvoja Marina, viskas jai įmanoma. Sugalvos pačią nutrūktgalviškiausią idėją, kur daugumą sektų baimės, pačių savęs ribojimai ir net nesiryžtų įgyvendinti, o ji mėgins, ieškos, jei užsidaro durys, atsidarys langas. Tiek vidinės jėgos, tikėjimo, ką daro, autentiškumo – įkvepia siekti savo svajonių. Pinigų neturėjo, atrodė, ir nereikėjo, tačiau tiek apkeliavo, tiek nuveikė, tiek pasiekė! Pavyzdžiui, sugalvojo dviese patys pirmieji pasaulyje pereiti Didžiąją kinų sieną. Užtruko visas derinimas tarp šalių, projektai, finansavimai, žiniasklaida ir t.t. Na, jiems nepavyko nueiti pirmiesiems, tačiau tikslas buvo pasiektas! Jai pavyko įgyvendinti idėją:) Kaip tik nuotraukoje stovi vyras, kurią jis lydėjo žygio metu. Arba sugalvojo Australijoje pažinti vietinių genčių gyvenimą, ir žinoma jai pavyko, praleidžiant, kiek jai reikėjo pastangų įdėti, gyveno kartu su vietiniais čiabuviais, kalbėjosi minčių pagalba. Arba sugalvojo nusipirkti apleistą, visą daugiabutį, sugebėjo išprašyti narkomanus, gauti geriausią kainą. Apie ją sukurta ne vienas filmas, gauta apdovanojimų, gerbiama menininkų, žinomų žmonių rate. Bebaime, Marina, lenkiuosi žemai.

„Jei eksperimentuoji, esi pasmerktas nesėkmei. Pagal apibrėžimą, eksperimentavimas reiškia žengimą į teritoriją, kur niekada nesi buvęs, kur nesėkmė labai įmanoma. Iš kur žinoti, kad pasiseks? Labai svarbu turėti drąsos susidurti su nežinomybe. Man patinka gyventi tarpinėse erdvėse, ten, kur tenka atsisakyti savo namų komforto ir įpročių ir visiškai atsiduoti atsitiktinumui.”

Performansai būdavo drastiški, dažnai išbandant kūno galimybes, kaip deginti, pjaustyti pačią save, išstovėti daug valandų priešinantis fiziniams poreikiams, ar šveisti neseniai paskerstų gyvulių tūkstančius kaulų. Arba leidi publikai su savimi daryti ką tik nori (ant stalo daug priemonių, įrankių). Stebint negalėjai išlikti be jokio vertinimo. Su amžiumi performansai buvo brandesni, subtilesni. Mane labiausia palietė performansas, kai Marina tiesiog sėdėjo prie stalo, o kitoje pusėje galėjo atsisėsti kiekvienas žiūrovas, kuris sėdėjo kiek tik norėjo laiko ir žiūrėjo vienas kitam į akis. Šis ryšys buvo asmeniškas: „absoliučiai kiekvienas priešais mane sėdintis žmogus palikdavo tam tikrą energiją. Žmogus pasitraukdavo, energija likdavo. <…> Ar buvau jiems veidrodis? Regis, dar daugiau. Galėjau matyti ir jausti žmonių skausmą. Manau, žmones stebino juose susitvenkęs skausmas. Nemanau, kad jie apskritai linkę įsižiūrėti į savo vidų. <…> Kai sėdi priešais mane, tave stebi visi, stebiu aš, nėra kur dėtis – tik į savo vidų. Žmonės savy nešiojasi šitiek skausmo, kurį visą laiką bando nustumti gilyn. O jeigu stumsi emocinį skausmą gilyn užtektinai ilgai, jis pavirs fiziniu skausmu.” Žemiau nuotraukoje pateikta žiūrovų reakcijos iš šio performanso.

„Kai mąstau kuo prisidėjau prie vienų ir kitų savo skyrybų, grįžtu prie minties, kad meilės ir rūpesčio poreikis, kurio niekada nepatenkino mano motina, buvo tas skaudulys, kurį atsinešiau į kiekvienus savo santykius – ir kurio nei vienas vyras nepajėgė išgydyti.”