Posts in Žmonės

„Menas privalo drumsti ramybę, menas privalo kelti klausimus, menas privalo pranašauti ateitį. Politinis menas panašus į laikraštį. Vieną kartą panaudosi, bet rytojaus dieną tai jau vakarykštės naujienos. Menui ilgą gyvenimą gali suteikti tik prasmės sluoksniai – šitaip visuomenė įvairiais laiko tarpsniais pasiima iš kūrinio tai, kas jai tuo metu atrodo svarbu.”

„Norėdama pasiekti tikslą, privalai atiduoti viską, kol nieko nebeliks. O tada viskas įvyks savaime. Tai tikrai svarbu. Toks mano devizas prieš kiekvieną performansą. Atiduodu kiekvieną energijos gramą, ir tada kas nors įvyksta – arba ne. Štai kodėl man nerūpi kritika. Kritikos klausau tik tada, kai žinau, kad neatidaviau visų 100 procentų. Bet jei atiduodu viską ir dar 10 procentų daugiau – tada nebesvarbu, kas ką sako.”

Tai autobiografinė knyga, atviras pasakojimas apie menininkę, gimusią 1946 m. Belgrade, augusią šeimoje, kurioje abu tėvai Antrojo Pasaulinio karo partizanai. Menas jai buvo saviraiškos galimybė išreikšti savo politines, pasaulietiškas pažiūras, tai galimybė maištauti ir atkreipti dėmesį. Jos pasirinktas žanras – performansai.

Atrodo, kad ir ką sugalvoja Marina, viskas jai įmanoma. Sugalvos pačią nutrūktgalviškiausią idėją, kur daugumą sektų baimės, pačių savęs ribojimai ir net nesiryžtų įgyvendinti, o ji mėgins, ieškos, jei užsidaro durys, atsidarys langas. Tiek vidinės jėgos, tikėjimo, ką daro, autentiškumo – įkvepia siekti savo svajonių. Pinigų neturėjo, atrodė, ir nereikėjo, tačiau tiek apkeliavo, tiek nuveikė, tiek pasiekė! Pavyzdžiui, sugalvojo dviese patys pirmieji pasaulyje pereiti Didžiąją kinų sieną. Užtruko visas derinimas tarp šalių, projektai, finansavimai, žiniasklaida ir t.t. Na, jiems nepavyko nueiti pirmiesiems, tačiau tikslas buvo pasiektas! Jai pavyko įgyvendinti idėją:) Kaip tik nuotraukoje stovi vyras, kurią jis lydėjo žygio metu. Arba sugalvojo Australijoje pažinti vietinių genčių gyvenimą, ir žinoma jai pavyko, praleidžiant, kiek jai reikėjo pastangų įdėti, gyveno kartu su vietiniais čiabuviais, kalbėjosi minčių pagalba. Arba sugalvojo nusipirkti apleistą, visą daugiabutį, sugebėjo išprašyti narkomanus, gauti geriausią kainą. Apie ją sukurta ne vienas filmas, gauta apdovanojimų, gerbiama menininkų, žinomų žmonių rate. Bebaime, Marina, lenkiuosi žemai.

„Jei eksperimentuoji, esi pasmerktas nesėkmei. Pagal apibrėžimą, eksperimentavimas reiškia žengimą į teritoriją, kur niekada nesi buvęs, kur nesėkmė labai įmanoma. Iš kur žinoti, kad pasiseks? Labai svarbu turėti drąsos susidurti su nežinomybe. Man patinka gyventi tarpinėse erdvėse, ten, kur tenka atsisakyti savo namų komforto ir įpročių ir visiškai atsiduoti atsitiktinumui.”

Performansai būdavo drastiški, dažnai išbandant kūno galimybes, kaip deginti, pjaustyti pačią save, išstovėti daug valandų priešinantis fiziniams poreikiams, ar šveisti neseniai paskerstų gyvulių tūkstančius kaulų. Arba leidi publikai su savimi daryti ką tik nori (ant stalo daug priemonių, įrankių). Stebint negalėjai išlikti be jokio vertinimo. Su amžiumi performansai buvo brandesni, subtilesni. Mane labiausia palietė performansas, kai Marina tiesiog sėdėjo prie stalo, o kitoje pusėje galėjo atsisėsti kiekvienas žiūrovas, kuris sėdėjo kiek tik norėjo laiko ir žiūrėjo vienas kitam į akis. Šis ryšys buvo asmeniškas: „absoliučiai kiekvienas priešais mane sėdintis žmogus palikdavo tam tikrą energiją. Žmogus pasitraukdavo, energija likdavo. <…> Ar buvau jiems veidrodis? Regis, dar daugiau. Galėjau matyti ir jausti žmonių skausmą. Manau, žmones stebino juose susitvenkęs skausmas. Nemanau, kad jie apskritai linkę įsižiūrėti į savo vidų. <…> Kai sėdi priešais mane, tave stebi visi, stebiu aš, nėra kur dėtis – tik į savo vidų. Žmonės savy nešiojasi šitiek skausmo, kurį visą laiką bando nustumti gilyn. O jeigu stumsi emocinį skausmą gilyn užtektinai ilgai, jis pavirs fiziniu skausmu.” Žemiau nuotraukoje pateikta žiūrovų reakcijos iš šio performanso.

„Kai mąstau kuo prisidėjau prie vienų ir kitų savo skyrybų, grįžtu prie minties, kad meilės ir rūpesčio poreikis, kurio niekada nepatenkino mano motina, buvo tas skaudulys, kurį atsinešiau į kiekvienus savo santykius – ir kurio nei vienas vyras nepajėgė išgydyti.”