Posts in Mintys

Pirma pasirūpinti savimi. Tada ir aplinkiniams bus lengviau.

Pradedam nuo savęs, savo norų, nepatenkintų poreikių. Sustojam, duodam erdvės sau, išbuvimui tyloje, kad spėtume išjausti, kas susikaupė.

Juk kai mes esame laimingi/nurimę/stabilesni ir su mumis aplinkiniams yra daug lengviau 🙂

Kai krenta lėktuvas, pirma užsidėk kaukę pats, o tik tada pasirūpink vaiku ar kitais aplinkiniais.

Meditacija

Tibetiečių kalba ‘medituoti’ reiškia ‘pažinti’. Sanskrito kalba reiškia ‘savęs ugdymą’, o išverstas paraidžiui jis kelia asociacijas su žemės dirbimu. Dr. Joe Dispenza knygoje „Atsikratykite įpročio būti savimi”, rašė, kad jam patinka ši darbo su protu ir žemdirbystės metafora. Kultivuodami ar dirbdami žemę, susigulėjusį, kurį laiką dirvonavusį plotą purenate kauptuku ar kokiu kitu įrankiu. Taip sudarote palankesnes sąlygas dygti sėkloms, įsišaknyti gležniems daigeliams. Dirbdami žemę veikiausiai pašalinsite nuo praėjusio sezono likusius augalus, be jokių abejonių, su šaknimis išrausite piktžoles ir išrinksite paviršiun iškilusius akmenis.

Dr. Joe Dispenz rašė, jog medituoti – tai stebėti ir susipažinti, ugdyti savąjį aš ir pažinti tai, kas nėra pažinta, įsisąmoninti įprastas ir iki tol nesuvoktas mintis bei veiksmus, susipažinti apie savo puses, kurias norit priimti, integruoti, koks nenorit būti, susipažinti su mintimis, kurių nebenorite penėti energija, ir elgsenos modeliais, kurių nebenorite kartoti. Išsilaisvinti.

Yra daug meditacijos technikų, visa galybė. Tik bandymo būdu kiekvienas gali atrasti, kurios patinka, kurios rezonuoja, paliečia giliausius užkampius. Anksčiau man nepatiko, atrodė, kažko nesuprantu, kažkas ne taip. Gal dar nebuvau pakankamai užaugus:) Padėjo Mindfulness kursas ir meditacijų grupė, kurioje susipažinom su pačiomis populiariausiomis meditacijomis pasaulyje. Atradau man labiausiai priimtinas – tai kvėpavimo, kūno skenavimo, čakrų, garsų, kalno ar ežero vizualinė, 7 sensorių (rega, uoslė, klausa, skonis, mintys, emocijos/jausmai, impulsas veikti). Šiais laikais galima rasti daug informacijos google ar įrašų youtube, taip pat specializuotų app, kaip mindful. Iš pradžių gal ir norisi įrašo, vedlio, bet ilgiau praktikuojant, norisi tylos, tiesiog buvimo, priėmimo tam, kas vyksta.

Kokias meditacijas mėgsti Tu?

Richard Davidson nustatė, kad žmonių, kurie per meditaciją sužadina tokias pozityvias emocijas kaip meilė ir atjauta, suaktyvėja smegenų sritys, kurios yra atsakingos už pastenkinimo ir laimės pojūtį. Per tokias meditacijas smegenų bangų dažnis pereina į gama diapazoną. Mintys daro poveikį smegenims.

Dan Harris knygoje „10 % laimingesnis” mini, kad apie meditaciją buvo parašyta daugybė mokslo veikalų, pateikusių ilgiausius sąrašus negalavimų, kuriais sergant rekomenduojama medituoti, pavyzdžiui:

  • sergant klinikine depresija;
  • esant priklausomybei nuo narkotikų;
  • linkus persivalgyti;
  • esant rūkymo abstinencijai;
  • sergant vėžiu ir patiriant stresą;
  • patiriant vienatvės jausmą senatvėje;
  • turint dėmesio sutrikimo ir hiperaktyvumo sindromą;
  • sergant astma, žvyneline, turint dirgliosios žarnos sindromą.

Meditacija mažina streso hormonų kiekį, stiprina imuninę sistemą, padeda susikaupti dirbant bei pasiekti geresnių standartizuotų testų rezultatų. Pasirodo, sąmoningumo galia liečia kone visas gyvenimo sritis.

David R. Hawkins knygoje „Paleidimas” rašė: „veiksmingai imuninę sistemą stiprina meditacija. Tyrimai parodė, kad įgudę medituotojai lengviau įveikia stresą ir depresiją. <…> Atsipalaidavimas labai palankiai veikia širdies funkcijas ir kraujo spaudimą.”

Aš užtrukau, kol prisijaukinau meditacijas, bet dabar man tai yra poilsis protui – atrodo, galva tampa lengvesnė, neįsitempus, pati jaučiuosi stabilesnė. Tai yra geras grįžimas į save, susikalibravimas, pasirūpinimas savimi. Ir nesvarbu, ar tai kelios minutės dėmesingo kvėpavimo, ar tai 20 minučių pilnos praktikos atlikimo. Kad ir kiek laiko skiriame, tai jau yra daugiau nei nieko, tik įterpti į savo kasdienybę:)

Kas tau yra laisvas žmogus?

Nerašiau seniai, nes nenorėjau, nebuvo įkvėpimo. Taip, nenorėjau. Kiek dalykų darai vedamas savo vidinio jausmo, iš tiesų pats norėdamas, o ne dėl aplinkos, ne dėl to, kad reikia, atsakomybės, pareigybės ir t.t.? Man labai patinka vienos draugės atvirumas, pvz, neprisijungsiu vakare, nes nenoriu. Ir čia jėga! Ar galiu teigti, kad kai lengvai sakai žodį ‘nenoriu’, esi laisvas?

Kas dar rodytų, jog esi laisvas?

Gal kai visi tavo veiksmai plaukia iš tavo vidaus, vidinio jausmo, jog tai yra TAVO pasirinkimas, kai supranti savo motyvus, kodėl taip elgies. Nereikia niekam nieko atsiskaitinėti, kažkam įtikti, kažkieno kito poreikius statyti virš pasirūpinimo savimi, kažką daryti iš mandagumo. Visa tai yra netikra ir ne tu. (Bet kokiu atveju aš nekalbu apie kraštutinumus, vis tiek išlieka žmogiškumas). Jei nuoširdžiai atsakytum sau, kiek šiandien darei dalykų su noru. Kad taip tikrai buvo, nes pats norėjai, m?

Laisvė, kai nesvarstai apie savo mintis ar jausmus, tai tiesiog žinojimas, tvirtas tavo stuburas, kuris duoda svorio ir kartu lengvumo.

Man patinka vaikščioti pajūriu – smėlis, bangos, atviras horizontas, erdvė, dangus. Man tai kažkas didingo, praplečia suvokimą. Savaime kyla įvairių minčių ir jausmų, juoko ar ašarų tuo pačiu metu. Kažkas kalibruojas viduje, kažkas valosi, kažkokių gimsta naujų atradimų. Tuo metu turbūt labiausiai jaučiuosi laisva. Kada tu jautiesi laisvas?

Kas tau yra laisvas žmogus?

Dėmesingas įsisąmoninimas – mindfulness

2003 m. Richard Davidson, Jon Kabat-Zinn ir jų bendradarbiai nustatė, kad 8 savaites 6 dienas po valandą per dieną atliekant sąmoningumo meditacijas smegenyse ir imuninėje sistemoje įvyksta ilgalaikių pokyčių. Po tyrimų, kurie buvo atlikti tiriamiems dalyviams, parodė, kad suaktyvėjo kairė kaktinė smegenų sritis, susijusi su teigiamomis emocijomis. Taip pat susidarė kraujyje daugiau antikūnų, reiškia – stipresnė imuninė sistema. Kuo didesnis kairės pusės kaktinės srities aktyvumas, tuo daugiau antikūnų. Kiti tyrimai parodo, kad psichikos treniruotėmis (sąmoningomis meditacijomis) galima susilpninti uždegiminę reakciją į įtampą. Kitaip sakant praktikuojant dėmesingą įsisąmoninimą gali sumažinti stresą, įtampą, matyti tikrą realybę, kuo labiau gyventi dabarties momente. 

Teikti pirmenybę esamai akimirkai. Dabarties akimirka yra lyg trumputės atostogos nuo pastangų – dabartyje nėra ateities, todėl ir rūpesčių mažiau.

John Kabat-Zinn knygoje „Meditacija kasdieniame gyvenime” rašo: „man dėmesingas įsisąmoninimas (mindfulness) yra tiesiog sąmoningo gyvenimo menas. Nebūtina tapti budistu ar jogu, kad galėtumėte jį praktikuoti. Kiekvienas bent šiek tiek išmanantis budizmą žino, kad jo esmė yra būti savimi ir nesistengti tapti kuo nors kitu, kuo dar netapai. Budizmas mus moko aiškiai suvokti savo prigimties gelmes ir leisti joms netrukdomai skleistis. Tai nutinka mums pabudus ir išvydus daiktus tokius, kokie jie yra iš tiesų.”

Todėl dėmesingo įsisąmoninimo praktika neprieštarauja jokiems įsitikinimams ar tradicijoms – nei religinėms, nei mokslinėms, – taip pat ja nesiekiama nieko įpiršti, tuo labiau naujos įsitikinimų sistemos ar ideologijos. Dėmesingas įsisąmoninimas yra praktinis būdas suvokti savo būties pilnatvę nuosekliai save stebint, tyrinėjant ir sąmoningai elgiantis. Sąmoningumo praktika neturi nieko bendra su šaltu protu, analitiniu mąstymu ar gebėjimu nieko nejausti. Tai yra švelni, į dėkingumą sutelkta ugdanti praktika. Jai taip pat tiktų pavadinimas „širdingumo praktika”.

Kartais naudinga sau pripažinti, kad iš tiesų nežinai kelio, ir atvirai priimti pagalbą iš netikėčiausių šaltinių. Tai padeda užmegzti glaudesnį santykį su savo vidine ir išorine energija, taip pat su sąjungininkais, gimstančiais iš jūsų širdingumo ir nesavanaudiškumo.

Dėmesingo įsisąmoninimo ugdymo praktika skatina mus pastebėti ir gerbti savo vidinio nykštuko energiją, užuot nutrūktgalviškai nėrus į įvykių sūkurį, pamiršus didingesnius savo esybės klodus ir vadovaujantis vien protu, suvaržytu siaurų ambicijų ir minčių apie asmeninę naudą.

Įpročio keitimas, kaip rogutėmis leistis nuo kalno, kur nėra vėžių

Mūsų smegenys turi žemėlapius, tai įvairiausi takai, vieni labai gilūs, kiti vos matomi, kuo gilesnis, tuo labiau įsišaknijusi informacija. Ten įsirašo viskas per mūsų patirtį. Kuo dažniau elgiamės taip pat, tuo vaga labiau gilėja.

Tai lyg leistis rogutėmis nuo kalno nauja vaga.

Norman Doidge „Save keičiančios smegenys”

Kas nutinka, kai pabandome keisti seną įprotį nauju? Smegenys išsigąsta, bando išlaikyti senus mūsų atsakus, nes juk taip lengviau gyventi, viskas aišku, žinoma, daug lengviau eiti įprastu keliu. Kai norime elgtis kažkaip kitaip nei buvome įpratę – tam reikia laiko. Juk pirmą kartą leidžiantis nuo kalno rogutėmis nepravažinėtu taku yra daug sudėtingiau nei nuvažinėtu. Yra sakoma, kad naujam įpročiui įgyti reikia 21 dienos, o jį prarandame per 1 dieną. Nežinau, kiek tai tiesa, bet žinau tą, kad reikia duoti sau laiko klysti ir vis mėginti toliau. Vieną kartą nepavyko, reiškiasi, esu vienu bandymu arčiau norimo rezultato.

Tarkim jei norime mažiau užkandžiauti, reikėtų pagalvoti, kas už to slypi. Galbūt atidėliojame atlikti nenorimą užduotį, mums liūdna ar neturime ką veikti, bet nesame alkani. Gal tada atsiradus impulsui užkandžiauti, galime jį pakeisti kitu – pasikalbėti su draugu, pasivaikščioti ir pan. Kai suardome įsisenėjusį ciklą, impulsas – atsakas – rezultatas pasikeičia.

Norint, kad nedingtų motyvacija ir pasitikėjimas savimi, aš juk galiu pakeisti seną įprotį, eikime mažais žingsneliais. Net nepastebėsime, kaip pradėsime keisti automatinius rėžimus, senus įpročius.

Sąmoningai pagauti kilusį impulsą ir pagalvoti, kokio rezultato nori.

Vietos

Kažkada rašiau kitoje savo instagram paskyroje @rutamieste apie vietas.

Kiekviena vieta turi savo istoriją, savo įvykį. Anksčiau jų tiek daug būdavo susietų su kažkokiais žmonėmis, nutikimais, smulkmenomis. Kiekvienas kambarys, skardis, supynės, kalnas, panorama, medis, parkas, suoliukas, ežeras, griuvėsiai, <…>, gatvės, – turi savo istoriją ir žmogų. Ir prisiminimuose tai lieka tik bendras vaizdas ir jausmas – vienas bendras jausmas. Ar kada susimąstei, kad išsitrina prisiminimai apie daiktus, vietas, veiklas, bet išlieka tas pagrindinis, tvyrantis jausmas. Kai norim patirti tą patį jausmą, darom tai, kas sužadina: pasileidžiam dainą, pagaunam tą patį kvapą, nuvažiuojam į seną vietą. Nes norim daugiau ir daugiau to gero jausmo, kuris mus pakylėja.

Pradėk pokytį nuo savęs

John Kabat-Zinn knygoje „Meditacija kasdieniame gyvenime” rašė: „mes atliepiame vieni į kitų sielvartą, nes visi esame tarpusavyje susiję. Kadangi visi esame viena visuma ir kartu didesnės visumos dalis, galime pakeisti pasaulį tiesiog pasikeisdami patys. Jei šią akimirką aš tapsiu meilės ir gerumo įsikūnijimu, tada vos pastebimu, tačiau išties reikšmingu būdu pasaulyje atsiras dar viena dalelytė meilės ir gerumo, kurio prieš tai nebuvo. Tai bus naudinga ir man, ir kitiems.”

Tu pats turi būti tas pokytis, kurį nori matyti pasaulyje.

Mohandas Gandhi

Vienu gyvenimo etapu daug gyvenau užsienio šalyse, komandiruotėse, dvi ar trys savaitės užsienyje, savaitė ar dvi savaitės namie ir vėl išvažiuoji. Kai pamatai daugiau pasaulio, kitų žmonių kultūras, prasiplečia mąstymas. Grįžus į Lietuvą pradėjau visus kalbinti nepažįstamuosius. Tiesiog išsikėliau sau tikslą pakalbinti bet ką bet kur, su kuo susiduriu kelyje, ar tai parduotuvėje belaukiant kasoje, ar praeivį stovint prie raudono šviesoforo ir pan. Pamenu, kaip gydytojo kabinete pagyriau gydytojos auskarus, buvo smuiko raktai, pradėjome apie tai kalbėti:) Arba einu slidžiu taku, prasilenkiu su žmogumi, paklausiu, kaip jam sekas saugiai eiti. Lifte pakalbinu kaimyno šunį. Kai darome darbe interviu pokalbius, visada pradžioje norisi nuimti įtampą, ką nors nereikšmingo pasakyti, paprasto, žemiško. Ir žinot kas žavu? – visi sako, kad lietuviai viską drebia į akis, yra susiraukę, rūškanais veidais, tačiau kai pakalbini, taip greitai persimaino. Viduje mes esam malonūs, noriai bendraujam, gyvais balsais netgi patys tęsiame pokalbį:) Vertinu mūsų natūralumą!

O kaip tu pradedi pokytį nuo savęs?

Kas prasmingo įvyko pas tave?

Tai mano dėstytojo Dr. Juliaus Neverausko suteiktas tekstas. Šiandien man norisi juo pasidalinti su Tavimi.

Atsakyk sau viduje į klausimus. Sustok ties kiekvienu, pabūk, išjausk.

  • Kas prasmingo, laimės teikiančio buvo šiandien?
  • Kas prasmingo, laimės teikiančio buvo šią savaitę?
  • Kas prasmingo, laimės teikiančio buvo šį mėnesį?
  • Kas prasmingo, laimės teikiančio buvo šiais metais?
  • Kas prasmingo, laimės teikiančio buvo per paskutinius 5 metus?
  • Kas prasmingo, laimės teikiančio buvo per visą gyvenimą?
  • Kas prasmingo, gero buvo iš blogosios patirties?

Padėkok sau.

Pagirk save ir palinkėk sau kažko prasmingo kitiems metams.

PS. Nuotraukoje yra akimirka mano ankstyvo ryto Vilniaus geležinkelio stotyje. Laukiau traukinio 7 val. važiuoti pas senelius. Turiu rankoje puodelį arbatos, vežuosi savo pagamintą tortą, kuris matosi nuotraukoje. Stotyje pamatai pianiną su užrašu „be tavęs tai tik baldas” ir su nepažįstama moterimi bendrauji, kartu groji. Gyvenimas yra žavingas ir nenuspėjamas.

Laimė ar nelaimė?

Jau daug dienų mėginu rasti originalią istoriją, kurią išgirdau vaikystėje apie laimę ir nelaimę. Man ji labai gražiai parodo, kaip galime skirtingai vertinti įvykius. Mums tuo metu atrodo, kad įvyko nelaimė, o galbūt ji apsaugoja mus nuo dar didesnės nelaimės arba po kiek laiko paaiškėja, kad taip net geriau viskas išėjo. Priimti tikrus faktus, tikrą realybę tokią, kokia ji yra šiuo metu, ir būti atviriems ateičiai. Apačioje pateiktas artimiausias tekstas, kokį radau.

Pas vieną valstietį, kuris gyveno labai vargingai, buvo ypatingo grožio žirgas. Vietiniai turtuoliai ir net karalius norėjo nupirkti šį žirgą už bet kokius pinigus, bet valstietis atsisakė jį parduoti. Vietiniai žmonės valstietį laikė keistuoliu: gyveno vargingai, juk jis galėjo vienu akimirksniu pralobti, tereikėjo parduoti žirgą, iš kurio naudos vis tiek daug nebuvo.

Ir štai vieną gražų rytą nuėjęs į arklidę valstietis pasigedo savo žirgo. Kai apie tai sužinojo vietiniai gyventojai, visi ėmė iš jo juoktis ir šaipytis: „Kvaily tu, kvaily! Juk mes tau sakėme, kad parduotum žirgą, bet tu mūsų neklausei. Dabar jį arba pavogė, arba jis pats pabėgo. O kartu su juo „pabėgo“ ir tavo pinigai, kurių tau, pardavus tą nelemtą arklį, užtektų ir vaikams, ir net anūkams aprūpinti! Nepaklausei mūsų, štai dabar prisišaukei nelaimę“.

Valstietis, būdamas išmintingu žmogumi, atsakė: „Aš nesuprantu, kodėl jūs vertinate šią situaciją kaip nelaimę. Juk nelaimė – tai tėra jūsų požiūris ir vertinimas. Dabar mes tiesiog žinome faktą, jog žirgas dingo iš arklidės. Laimė tai ar nelaimė niekas nežino. Kodėl jūs teigiate, kad tai – nelaimė? Dabar žirgo nėra, o vakar jis buvo. Jums tik atrodo, kad tai nelaimė“. Vietiniai žmonės numojo ranka į senuką, ir pavadinę jį neišmanėliu išsiskirstė.

Praėjo dvi savaitės ir žirgas sugrįžo atgal pas senuką. Ir ne vienas, o su šešiomiais laukiais arkliais. Vietiniai vėl susirinko ir jau kitaip kalbėjo: „Taip, tu buvai teisus. Visgi tavojo žirgo pabėgimas, pasirodo, buvo laimė, o ne nelaimė!“

„Ir vėl jūs savo kvailystes šnekate. Nėra jokios laimės ar nelaimės, yra tiesiog paprastas faktas: žirgo nebuvo, paskui jis sugrįžo su šešiais laukiniais arkliais. Štai ir viskas. Laimė ir nelaimė tėra jūsų prote.“ Vietiniai skirstėsi po namus sukdami pirštus prie smilkinių ir taip bandydami priminti senukui, kad jis yra pakvaišėlis, kadangi tiesiog nesugeba adekvačiai įvertinti tos laimės, kuri teko jam kartu su laukiniais arkliais.

Po kurio laiko valstiečio sūnus mėgindamas išjodinėti laukinį žirgą, nukrito ir susilaužė koją. „Kad ir kaip ten bebūtų, tu esi išmintingas žmogus“, – tarė prie senuko namo susirinkusi minia. „Mes sakėme, kad kartu su šitais arkliais atėjo ir tavo laimė, o, pasirodo, tu žinojai, kad tai – nelaimė.“

„Kokia laimė? Kokia nelaimė? Tiesiog sūnaus koja buvo sveika, o dabar ji sulaužyta. Kodėl tai reikia vadinti laime ar nelaime?“, – stebėjosi senukas. „Ne, visgi tu esi nepataisomas kvailys, jei nesupranti, kad sulaužyta tavo sūnaus koją reiškia nelaimę“, ­– tai pasakę vietiniai žmonės išsiskirstė.

Staiga prasidėjo karas ir visus jaunus kaimo žmones, išskyrus šlubą senuko sūnų, paėmė ginti šalį. Žmonės vėl nusistebėjo valstiečiu: „Bet tu, senuk, esi išmintingas žmogus! Pasirodo, kai tavo sūnus susilaužė koją, įvyko laimingas atsitikimas, o mes nusprendėme, kad tai – nelaimė“.

Atsisakyti vertinimų, būti naujoko protu

Vertinimai, nuostatos, išankstinė nuomonė – juk lengva automatiškai reaguoti į situacijas, žmones, daiktus. Kiek save pagavai, kad „nurašai” žmogų, nes nepatinka jo draugai, arba užima žemas pareigas, dirba neprestižinį darbą, ar atvažiuoja į pasimatymą su senu automobiliu. Kiek save pagavai, kad nepatiks kito išrinktas restoranas, filmas, gamtos kampelis pasibūti, nors dar net nenuvykai.

Mūsų išankstines nuostatas suformavo praeities įvykiai, mūsų patirtis, aplinkiniai žmonės ir kt. Jei vieną kartą nepatiko, darome prielaidą, kad nepatiks ir kitą kartą. Jei aplinkiniai žmonės vertina žmogų pagal jo darbą, daiktus, automatiniu režimu lengva taip pat galvoti ir mums. Lengva daryti prielaidą, kad mama dažniau rūpinasi buitimi ir vaikais nei vyras; arba žmogus laisvalaikiu užsiimantis menais, turbūt dirba kūrybišką darbą, yra išsiblaškęs ir nekonkretus, (ir kitos visuomenės tiesos).

Bet ar tikrai taip ir būna? Tikrai prisimintum pavyzdžių, kai vieną kartą tave žmogus nuvylė, bet kitą kartą analogiškoje situacijoje nudžiugino. Ar nebuvo taip, jog turėjai įdomų pokalbį su žmogumi, į kurį iš pradžių žiūrėjai skeptiškai.

Taip pat atkreipiu dėmesį, kad abstraktus kalbėjimas, kaip „visada”, „niekada”, žodžiu, viskas arba nieko – yra netiesa 🙂 kaip sakiniai „Tu niekada neišplauni indų” – argi? „Aš visada viską sugadinu” – nu jau.

O kad visada sugebėtume priimti naujus žmones, naujas situacijas, naujus įvykius be išankstinio nusistatymo, su vadinamu „naujoko protu”. Aš priimu situaciją tokia, kokia ji yra, žiūriu, ką man parodys, nes aš nieko nežinau ir nesprendžiu už kitą, tiesiog priimu, kas vyksta dabar, be jokių spėjimų, projekcijų, ateities įžvalgų ar praeities prieskonių.

Kiek Tau yra lengva pasitikti su naujoko protu?

ps. nuotraukoje yra tas pats žmogus, kiek sukelia skirtingus vertinimus?