Įrašuose Knygos

Paleidimas – David. R. Hawkins

Knygos Rekomenduoju

Jeigu norime nuraminti minčių šėlsmą galvoje, prie jų reikia prieiti per emocijas. Kai paleidžiame iš savęs emociją, drauge su jos energija dingsta visas spiečius minčių, kurios kėlė galvoje sumaištį.

Kai paleidžiame iš savęs troškimus ir kai tiesiog pasirenkame ką nors turėti, tie dalykai ateina į mūsų gyvenimą beveik magišku būdu. Ką turime galvoje, tas pasireiškia pasaulyje. Galime turėti viską, ką pasirenkame gyvenime. <…> Svarbu tampa ne ką darome, o kas esame. Nuo darymo pereiname į buvimą. Iš pradžių įrodome sau, kad galime turėti, ko mums reikia. Galime turėti faktiškai viską. Žmonės ieško mūsų draugijos ne todėl, kad mes ką nors turime, ir ne todėl, kad darome ką nors ypatinga – juos domina mūsų asmenybė. Žmonės tiesiog nori būti šalia mūsų. Mūsų socialinį reikšmingumą lemia ne madingas automobilis, ne prabangūs namai, ne aukštos pareigos ir ne titulai. Mes esame žmonės, šalia kurių malonu būti ir kuriuos tikrai verta paižinoti. Esame charizmatiški.

Kai atsisakome lūkesčių apskritai, gauname iš gyvenimo tai, ko iš tiesų esame verti. Lūkesčiai trukdo patirti tikrą ir nuoširdų pasitenkinimą. Kai mūsų lūkesčiai lieka nepatenkinti, natūraliai kyla pyktis. <…> Mums atrodo, kad laimė priklauso nuo gebėjimo kontroliuoti įvykius, kurie mus trikdo. Tačiau iš tikrųjų trikdo ne patys įvykiai, o mūsų mintys apie tuos įvykius. Įvykiai yra gyvenimo faktas. Jie yra neutralūs. Mes patys juos padarome gerus ar blogus ir tai priklauso tik nuo mūsų požiūrio – ar priimame įvykius, ar jų nepriimame. Jeigu įsikabiname į kokį negatyvų jausmą, vadinasi, slapta tikimės, kad tai padės patenkinti kokius nors mūsų lūkesčius, tačiau visada įvyksta priešingai.

Jausmai ateina ir praeina, o aš lieku toks pat. Jausmai – bangelės tvenkinio paviršiuje, o aš esu tvenkinio gelmė, kur visada yra ramybė.

Dauguma nuomonių, kurias mes diena iš dienos girdime, iš tikrųjų yra mažai ko vertos. Kiekvienas gatvėje sutiktas žmogus turi šimtus nuomonių apie tūkstančius įvairių dalykų, bet tos nuomonės nuolat keičiasi ir priklauso nuo mados, žiniasklaidos įtakos ir dar nuo daugelio įvairių dalykų. Kas vakar buvo „ne”, šiandien tampa „taip”. Kas buvo tikra iš ryto, vakare tampa klaidinga. Tas pats pasakytina ir apie mūsų nuomones. Jos irgi keičiasi ir beveik niekada tiksliai neatspindi tikrovės. Jei pažvelgtume į gyvenimą, pamatytume, kad visos mūsų padarytos klaidos rėmėsi tam tikromis nuomonėmis. Kai remiamės savo ar kitų žmonių nuomonėmis, esame pažeidžiami. Pažiūrėkite į nuomonės kaip į idėjas, kurios mums arba patinka, arba nepatinka.

Manau, mums tiesiog reikia suvokti, kad kiekvieną dieną esame programuojami. Kai tai įvyksta, galime patikrinti programų vertę, o paskui jas demontuoti. Galime atmesti negatyvias iš pasaulio gautas programas, galime neleisti, kad kiti mus išnaudotų, kad verstų mus švaistyti energiją veiklai, kuri naudinga tik jiems. <…> Prisiimame atsakomybę už savo protą, užuot jį atidavę televizijai, laikraščiams, žurnalams, internetui. Patys nusprendžiame formuoti jo turinį, užuot leidė tą daryti kitiems.

Drąsa skatina peržengti esamas asmenybės ribas ir atskleisti tuos savo aspektus, apie kuriuos pirmiau nieko nežinojome, bet dabar mes juos jau retkarčiais pajuntame ir apie tai liudija vidinės tylos bei ramybės akimirkos, per kurias mus aplanko nepaprastas aiškumas ir jautrumas grožiui. Tokiomis akimirkomis nutyla vidinis proto dialogas. Tos akimirkos nepamirštamos. Iš pradžių jos atrodo atsitiktinės ar kad jas sukėlė kokie nors išoriniai reiškiniai, pavyzdžiui, saulėlydžio grožis, įspūdinga muzika ar švelnus mylimo žmogaus gestas. Bet kai tokios akimirkos ima kartotis dažniau ir kai mes imame jas analizuoti, tama aišku, kad išorinės aplinkybės nėra tikroji tokių potyrių priežastis. Tikroji priežastis – mūsų viduje, tikroji priežastis nurimęs minčių, pojūčių, emocijų ir prisiminimų srautas. Ar gali būti taip, kad už išorinio pasaulio ir mūsų proto sumaišties egzituoja tylos ir ramybės erdvė, kuri laukia mūsų?

Tada pasaulis atrodo harmoningas, o jeigu toks paveikslas pasikeičia, vertiname tai kaip savo vidinių konfliktų atspindį. Visi negatyvūs jausmai yra tik mūsų pačių problema, kurią išspręsti turime mes patys – išorėje sprendimo nėra. Svarbiausia – kuo mes tampame, o ne ką turime ar ką darome.

Reakcijos į įvairias situacijas priklauso nuo mūsų sąmonės lygio. Kaip reaguosime, lemia mūsų nuslopintas negatyvumas. Būtent vidinis negatyvumas išprovokuoja situacijas, kurias paskui kaltiname dėl savo stresinių reakcijų. Viskas, ką patiriame išoriniame pasaulyje, yra mūsų vidinio pasaulio projekcija.

Paleidę negatyvumą mes pajuntame energijos antplūdį. Taip atsitinka todėl, kad jausmams slopinti reikia daug energijos ir kai tuos jausmus paleidžiame, energija išsilaisvina ir mes ją galime nukreipti į pozityvius tikslus – kūrybą, bendravimą, augimą. <…> Neieškokite sprendimų ir paleiskite visus jausmus, kurie susiję su jūsų problema. Kai tai padarome, atsakymas tampa savaime aiškus ir ieškoti net nereikia.

Didžiosios dalies mūsų veiksmų ir prisirišimų pagrindas yra baimė, kaltė, pyktis ir išdidumas. Kai tik šių negatyvių jausmų nelieka, mes pradedam kilti link drąsos – prasideda realūs gyvenimo pokyčiai. Kartais mūsų veikla nepasikeičia, bet pasikeičia jos motyvai, todėl ir rezultatų sulaukiame kitokių nei anksčiau. Bent jau emocinis gyvenimo fonas tampa kur kas šviesesnis. Vietoje abejotino pasitenkinimo jaučiame džiaugsmą. Pasikeičia požiūris į darbą. Dabar dirbame ne todėl, kad privalome, bet dėl to, kad darbas mums patinka ir mes jį norime dirbti. Kai dirbame su džiaugsmu, energijos darbui sunaudojame kur kas mažiau nei anksčiau, kai dirbome iš būtinybės. <…> Svarbu ne pati veikla, o kokie motyvai, kurie skatina mus veikti.

Baimė ir kaltė yra pagrindinės priežastys, dėl kurių mūsų kūną pakerta ligos ir kurios veda mus į nesėkmę visose gyvenimo srityse. Nuo įvairių pavojų mus kur kas efektyviau apsaugo meilė, o ne baimė. Pavyzdžiui, daugybė žmonių rūpinasi savo kūnu, nes bijo susirgti ir numirti, bet argi nebūtų geriau, jei jie prižiūrėtų kūną skatinami meilės? Ar nebūtų geriau, jei tarnautume artimiems žmonėms ne todėl, kad bijome juos prarasti, bet todėl, kad juos mylime? Būname mandagūs su žmonėmis, nes bijome, kad jie apie mus susidarys blogą nuomonę, bet gal geriau taip elgtis todėl, kad žmones vertiname? Stengiamės gerai dirbti, nes bijome netekti darbo, bet jei gerai dirbtume siekdami duoti daugiau naudos žmonėms, argi rezultatai nebūtų geresni? Argi nebūtume saugesni kelyje, jei atsargiai vairuotume ne iš baimės sukelti avariją, o brangindami savo ir kitų žmonių sveikatą ir gyvybę?

Kai paleidžiame negatyvius jausmus, o ypač kaltę, nustojame traukti prie savęs ligą. Kai mus slegia kaltės jausmas, pasąmoningai norime sulaukti bausmės ir protas tą bausmę pritraukia. Viena iš bausmės formų yra liga, skausmas ir kančia.

Bėgančios su vilkais – Clarissa Pinkola Estés

Knygos Rekomenduoju

„Būtent tą ir siūlo mums laukinė prigimtis – galimybę išsiaiškinti, su kuo susidūrėme: susitelkti, sustoti, įsižiūrėti, užuosti, įsiklausyti, pajusti, paragauti. Dėmesio sutelkimas – geras būdas panaudoti visas jusles, tarp jų ir intuiciją. Būtent čionai, į šį pasaulį tolydžio sugrįžta moterys, norėdamos atgauti prarastą balsą, išbarstytas vertybes, prisiminti savo fantazijas, vizijas, aiškiaregystės galias, senąsias moterų istorijas bei legendas. Tokia yra susitelkimo ir kūrybos prigimtis. Jeigu pametėte savo tikslą, nesiblaškykite, o tūnokite ramiai. Paimkite į glėbį idėją ir švelniai, iš lengvo ją sūpuokite. Dalį jos pasilikite, o kitą dalį išmeskite – ir pamatysite, ji pati atsinaujins. Nieko daugiau ir nereikia daryti.”

Knygoje tyrinėjamas moters dvasinis pasaulis per pasakų, sakmių, mitų, legendų archetipus. Kiekviena moteris turi vidinę jėgą, galią, turi išmintį, aistrą ir instinktus. Gimstame su stipriu vidiniu balsu, su laukine prigimtimi, bet laikui bėgant prisitaikome civilizacijoje, vis mažiau panaudojame savo instinktus, vis mažiau girdime savo vidinį balsą. Autorė kviečia pažadinti laukinę moterį, vėl atkurti savo instinktus, laukinės prigimties šauksmą, siekia pabudinti vidinį balsą, paklusti savo natūraliems ciklams, būti atvira sau.

Rekomenduoju kiekvienai moteriai.

Lietuvos vizionierės – Elena Gasiulytė – taip, mes turime įkvepiančių moterų!

Knygos Rekomenduoju

Lengvu stiliumi parašyta knyga apie Lietuvos moteris ar kaip kitaip susijusias moteris su Lietuva. Piešiniai – Miglės Anušauskaitės. Galbūt rašytoja Elena Gasiulytė rašo nebūtinai tiesą, tačiau, mano manymu, puikiai perteikia kiekvieną asmenybę. Jos įkvepia ir parodo, kad bet kokiu laikmečiu buvo aktualios tos pačios temos, niekas nepasikeitė.

Taip ir regėjau Žemaitę (Juliją Baniuševičiūtę-Žymantienę rūkančią po obelimi, einančią į šokius ir su ta pačia skarele vykstant į Ameriką. Visiškai man perpiešė Žemaitės portretą, žinomą nuo 2 litų kupiūros.

Arba sužinojau apie maištininkę Emma Goldman. Net ieškojau mėlynojo namo Kaune, kuris įsikūręs socialinis centras „Emma”, labiau tai draugija su biblioteka, dirbanti tik ketvirtadieniais.

„Emma Goldman buvo labai žema. Su visais batais siekė vos daugiau kaip metrą penkiasdešimt. Kartą kalėjime ją kalbinusi žurnalistė Nellie Bly prisipažino tikėjus rasti grėsmingą privačios nuosavybės naikintoją, kapitalistų žudikę, riaušių kurstytoją su raudona vėliava vienoje rankoje ir deglu – kitoje. Taip Emmą įsivaizdavo žiniasklaida. Iš tikrųjų Nellie pamatė smulkutę mergaitiškos išvaizdos riestanosę melsvai pilkšvomis išraiškingomis akimis. Kodėl tokia didelė ir galinga Amerika šitaip bijojo mažutės rytų europietės? Mažutės moterys ne visuomet nešiojasi šautuvus ar durklus batų auluose, bet kartais yra apsiginklavusios dideliais žodžiais. Kritikos bijo visos sistemos ir santvarkos – autoritarinės ir netgi neva demokratiškos. Dar jos bijo tų nuolatos klausinėjančiųjų. Bijo sąmoningumo. Žadinti jį Emma laikė viso gyvenimo tikslu. Už tai iš Jungtinių Valstijų nusipelnė taip išpopuliarėjusio titulo – pavojingiausia Amerikos anarchistė.”

Arba lietuvių žydų kilmės Clara Rockmore išgarsino teremino instrumentą, galėtume sakyti, DJ užuomazgos 🙂

Lietuvių žydų kilmės Clara Rockmore groja tereminu

Ar galėtume istorijoje turėti dar daugiau „kietų” moterų, jei jos nebūtų vyrų šešėlyje? Kiek yra aktuali vyrų ir moterų tema? Išplauti, išskalbti, pagaminti valgyti, užauginti vaikus, uždirbti pinigus, kol vyras realizuoja save. Ak…

Taip pat rasite garsias moteris, kaip Boną Sforzą, Sofiją Tyzenhauzaitę De Šuazel-Gufjė, Sofiją Čiurlionienę-Kymantaitę, Jurgą Ivanauskaitę ir t.t. Rekomenduoju!

Ramybė su kiekvienu žingsniu – Thit Njat Han

Knygos

Ši knyga rašyta Thit Njat Han mokinių, sutiktų žmonių ir draugų. Knygutė yra nedidelė, telpa į delną ir plona. Atrodo, taip aiškiai, paprastai parašyta esmė, neišvedžiojant į sudėtingiausius pavyzdžius, visiškai lengvai pasako svarbiausius dalykus. Norisi skaityti lėtai, kad įsisąmoninti kiekvieną sakinį.

Thit Njat Han gimė Vietname, 1926 m., dzen atšakos budistų vienuolis. Knyga yra apie mindfulness, kaip gyventi dėmesingai, būti čia ir dabar.

„Praeities jau nebėra, o ateities dar nėra. Neišmokę grįžti į dabartį ir į save, taip ir nepatirsime gyvenimo.”

„Dažnai mes sau sakome: „Nesėdėk tiesiog šiaip, daryk ką nors!” Tačiau pradėję sutelktos sąmonės pratybas aptinkame neįprastų dalykų. Pavyzdžiui, paaiškėja, kad kartais naudingiau elgtis priešingai: „Nedaryk nieko, tiesiog sėdėk sau!” Turėtume mokytis retkarčiais sustoti, kad atgautume aiškią nuovoką. Iš pradžių toks stabtelėjimas gali atrodyti kaip pasipriešinimo šiuolaikinam gyvenimo būdui forma, tačiau taip nėra. Įprotis stabtelėti – ne tik reakcija į išorės veiksnį; jis jau pats savaime yra gyvenimo būdas. <…> Toks mūsų pratybų tikslas – ne vengti gyvenimo, o patirti patiems ir parodyti kitiems, kad galime gyventi laimingai – dabar ir ateityje. Laimės pagrindas – išlavėjusi sąmonė. Esminė laimės sąlyga – gebėjimas suvokti, kad esi laimingas.”

„Mes tampame tuo, ką jaučiame, ką patiriame.”

„Tokia jau mūsų būties problema. Jei dar ne visiškai tapome savimi, jei dar nepatiriame šios akimirkos, gyvenimas slysta mums iš rankų. Jei vaikas dovanoja jums šypseną, o jūs ne visiškai esate čia – gal susimąstėte apie ateitį ar praeitį, gal įtraukė problemų verpetas, – vaikas jums bus kaip ir nebuvęs. Norint patirti tikrąją būtų, reikia tiesiog pabusti; tuomet ir vaikas taps įstabia realybe. Tada sugebėsite išvysti jo šypseną ir jį apglėbti.”

„Vakarų medicinos gydytojai linkę šalinti tai, kas nepageidaujama. Kai mūsų kūne kas nors sutrinka, jie skuba siūlyti operaciją. Matyt, ta pati tendencija gaji ir psichoterapijos srityje. Psichoterapeutai stengiasi padėti mums išmesti iš savęs viską, ko nepageidaujame, ir palikti tik tai, ko norėtume. Tačiau taip pasidarbavus gali nebe daug kas ir likti. Jei stengsimės pašalinti viską, kas nepatinka, gali tekti išmesti didumą savęs. Užuot elgęsi su savo pačių dalimis kaip su šiukšlėmis, verčiau pasistengtume išmokti perkeitimo meno. Tarkim, savo pyktį galime paversti kuo nors sveikesniu – kad ir supratimu. Jei užuot bėgę nuo pykčio, juo pasirūpinsime, tai jis pasikeis tiesiog akyse.”

Vienuolis sako, jog reikia priimti savo jausmus, visokius. Pirmiausia, atpažinti kylantį jausmą. Tada susilieti su juo. Nesakyti, jog jis dingtų, o pripažinti, kas čia kilo. Tada reikia pasirūpinti kilusiu jausmu, nuraminti jį. Supratingumui globojant baimę, ji mažėja. Malšiname jausmą tiesiog būdami su juo. Nevenkite savo jausmo. Vėliau galime paleisti jausmą, duoti jam praeiti. Kai suvokiate esąs pajėgus pasirūpinti baime, ji pati susitraukia kiek įmanoma, tampa švelnesnė, nebe tokia nemaloni. Ramindami ir paleisdami jausmą jūs gydote tik simptomus. Dar reikia pažvelgti giliau ir padirbėti su pačiu baimės šaltiniu, perkeisti jį. Tad laikas pažvelgti į pačią gelmę, pasistenkite pamatyti, kas sutrikę, kokios priežastys. Gali būti ir išorinės, ir vidinės. Suprasite, ką turėtumėte daryti ir ko neturėtumėte daryti, kad deramai pakeistumėte tą jausmą ir nuo jo išsivaduotumėte. Norėdami tikrų permainų, turime imtis šio kilusio jausmo šaknų – žvelgti gilyn, į jo priežastis. Dažnai kančios priežastys būna įsitikinimai, jo požiūris į save, į supančią kultūrą bei pasaulio ypatumai. Svarbu tavo pastangos. Svarbu suprasti, kurios būtent mintys ir pažiūros sukėlė tau kančias.

Tiek apie jausmus. Gražiai aprašyta apie skaudulius, tam tikrus potyrius, priklausomai nuo mūsų reakcijos, tarsi riša mumyse mazgus. „Jei klausydami mums sakomų nemalonių žodžių suprantame jų radimosi priežastis ir neimame visko į širdį, tie žodžiai mūsų nesuerzins, ir mazgas širdyje neužsimegs. Tačiau jei tokio elgesio priežasčių nesuprantame ir imame irzti, širdyje susidaro mazgas. Tie mazgai mezgasi tik tada, kai stokojame aiškaus suvokimo. Sutelktos sąmonės pratybos padeda mums atpažinti tuos vidinius darinius šiems dar tik formuojantis ir rasti būdų juos pakeisti. Tarkime, vakarėlyje žmona išgirsta vyrą giriantis ir pajunta, kad viduje mezgasi nepagarba jam. Jei žmona sugebės aptarti šį klausimą su vyru, gal pavyks vienam kitą suprasti, tada mazgas jos širdyje nesunkiai atsipalaiduos. Vidiniais dariniais reikėtų pasirūpinti iš karto, vos šiems pradėjus formuotis, – nespėję sutvirtėti, jie kur kas paslankesni. Jei neatrišime tokio mazgo jam mezgantis, ilgainiui jis vis tvirčiau užsiverš. <…> Mes visi norime išvengti kančių, todėl kuriame gynybos mechanzimus, o šie mums paliudija, esą tie nepageidaujami jausmai neegzistuoja, ir stengiasi sudaryti įspūdį, kad puikiai sugyvename patys su savimi. Tačiau tie vidiniai dariniai nuolat ieško progos pasireikšti – destruktyvių vaizdinių, jausmų, minčių, žodžių ir poelgių pavidalu.” Ką daryti? Pirmiausia reikia darinius pastebėti. Paklausti savęs, kodėl išgirdęs tuos žodžius pasijutau nejaukiai? Kodėl prisimenu motiną kaskart, kai pamatau tą moterį? Kuo man taip nepatiko ana filmo herojė? Gal ji man primena ką nors, ko kadaise nekenčiau? Būna, dėl neaiškių priežasčių pajuntame nerimą, baimę ar kokį kitą nemalonų jausmą. Mes baiminamės kelti iš pasąmonės tuos giliai palaidotus skausmingus pojūčius, nes jie verčia mus vėl kentėti. „Kiekvieną akimirką gyvendami nubudusia sąmone, suvoksime, kas vyksta su mūsų jausmais ir pojūčiais, neleisime mazgams megztis ar standžiau veržti mūsų sąmonę. <…> Pagrindinė kiekvieno vidinio darinio priežastis – supratimo stoka. Jei jau permatome nesusipratimą, dėl kurio užsimezgė mazgas, bus lengva jį atrišti.”

„Dažnai klausiame: „Kas nutiko?” Tokiu klausimu tarsi skatiname stiebtis ir vešėti skausmingus liūdesio daigus. Ir patys pajuntame kančią, pyktį, slogutį, ir dar jų sėklų paberiame. Turėtume mokytis klausti: „Kas geresnio?”

„Medituodami stengiamės pažvelgti į gilumą ir pamatyti, kaip galėtume pakeisti save ir aplinkybes. Jei keičiame aplinkybes, kartu kinta ir mūsų protas. Jei keičiame savo protavimą, kartu keičiasi ir aplinkybės, nes aplinka priklauso ir nuo mūsų proto būklės, o proto būklė – nuo aplinkos. Svarbiausia nubusti patiems.”

Laiškų knyga – Shaun Usher

Knygos Rekomenduoju

Labai graži knyga, daug tikrų laiškų kopijų, žmonių nuotraukų, faktų. Pamačiau rašybą garsių žmonių, kaip Elvis Presley, Fyodor Dostoevsky, Mark Twain. Yra labai seniai rašytų laiškų, įvairaus amžiaus ir nebūtinai įžymių žmonių, tarkim, mergaitės rašytas laiškas į laikraščio leidyklą su klausimu apie Kalėdų Senelio egzistavimą. Yra ir laiškas, kuriame tėtis pasakoja savo sūnui, kaip atrado DNR. Bet mane labiausia palietė darbo, cv laiškai, jie tokie originalūs, įkvepiantys, kokie žmonės gali būti kūrybingi! Vieno iš jų laiško pabaiga:

„…Žodis „scenaristas” man patinka labiau už žodžius „reklaminių tekstų rašytojas”, taigi nutariau mesti darbą Niujorko reklamos agentūroje ir išmėginti laimę Holivude, bet prieš nerdamas stačia galva metus praleidau Europoje mokydamasis, mąstydamas ir kvailiodamas. Ką tik grįžau, ir žodžiai man vis dar patinka. Gal galėčiau keliais persimesti su jumis?”

Arba dar vienas laiškas, kompiuterinių žaidimų dizainerio darbui gauti, buvo parašytas žaidimo forma, imituojant programavimo kalbą: paspauskite čia, pasirinkite tokį ir tokį atsakymą, atverskite tam tikrą kortelę (darbo pasiūlymas), nuvažiuokite į darbo pokalbį, eikite į darbą ir t.t., žaidimo pabaiga. Taip, žmogus darbą gavo 🙂 O vėliau gavo ir apdovanojimų. Kitas laiškas yra patarimo prašymas iš draugo:

„Patarti žmogui, klausiančiam, kaip pasielgti su savo gyvenimu, reiškia kai ką labai artimo visiškam egotizmui. <…> Iš tikrųjų, štai klausimas: ar leistis nešamam potvynio, ar plaukti tikslo link. Tam tikru gyvenimo tarpsniu turime pasirinkti visi – sąmoningai ar nesąmoningai. <…> Siekiame suprasti tikslą, o ne žmogų. Iškeliame tikslą, reikalaujantį iš mūsų tam tikrų dalykų – ir mes juos darome. Taikomės prie reikalavimų, kuriuos kelia idėja. Kiekvienas žmogus yra savo reakcijų į patirtį suma. Įgydamas daugiau ir įvairesnių patirčių tampi kitokiu žmogumi, taigi pasikeičia ir tavo požiūris. Atrodytų kvaila, taikyti savo gyvenimus prie reikalavimų, keliamų tikslo, kurį kasdien regime kitu kampu? Taigi atsakydami privalome nagrinėti visai ne tikslus. <…> Mes siekiame būti savimi. Sakau, kad turime tikslą taikytis prie žmogaus, o ne versti žmogų prisitaikyti prie tikslo. Kiekviename žmoguje paveldimumas ir aplinka susijungia, kad sukurtų būtybę su tam tikrais gabumais ir troškimais, gyventi taip, kad jo gyvenimas būtų prasmingas. Žmogus privalo kuo nors būti. Taigi, mano nuomone, formulė maždaug tokia: žmogus privalo pasirinkti kelią, kuris leistų jo gabumams reikštis maksimaliai veiksmingai ir vesti link troškimų patenkinimo. <…> Tikslas yra antraeilis: svarbus yra ėjimas tikslo link.”

Kito laiško kopija kabo ant daugelio meno studentų sienų visame pasaulyje, kaip įkvėpimas daryti. Čia dalis laiško:

„Išmok kartais pasauliui pasakyti „atsiknisk”. Turi tam visas teises. Tiesiog liaukis galvoti, jaudintis, žvilgčioti per petį, sukti galvą, nerimti, bijoti, kentėti, tikėtis kokios lengvos išeities, kovoti, griebtis, pasimesti, netverti savo kailyje, nerimti, murmėti, niurnėti, burbėti, žemintis, griūti, klejoti, abejoti, dejuoti, raudoti, aimanuoti, svyruoti, baimintis, drebėti, kabinėtis, verkšlenti, apsigaudinėti, laukti, sėlinti, sliūkinti, lūkuriuoti, nesiryžti, dėbčioti, taikstytis, ieškoti, leistis nusodinama, pašiepiama, sutrinama, graužti, graužiama, graužtis. Liaukis ir tiesiog DARYK. Nupiešk daugiau. Nesąmoningiau, pamišėliškiau. <…> Tiesiog leisk sau DARYTI. Pamėgink padaryti ką nors bloga – blogiausia, ką tik įstengi sugalvoti, ir pažiūrėk, kas iš to išeis, iš esmės, atsipalaiduok ir leisk viskam ristis velniop – tu nesi atsakinga už pasaulį, tu esi atsakinga tik už savo darbus, taigi PADARYK tai. Tavo darbai gali būti tokie, kokių tik nori.”

„Liūdesys užplūsta didžiulėmis bangomis – persirita per mus ir nors gali beveik uždusinti, čia pat mus palieka, o mes žinome, jei jis stiprus – mes stipresni ir jis atsitraukia, o mes liekame. Jis sekina, išnaudoja, jis aklas, o mes regime. <…> Tai tik tamsa, ne pabaiga. Tik lauk, viskas praeis, ir liks ramybė, daug gyvenimo – visa tai liks.”

„Vyras neturi didesnės laimės už tą, kurią jaučia dienos pabaigoje priėjęs prie durų ir žinodamas, kad anapus kas nors laukia jo žingsnių garso.”

Ronald Reagan

Tėtis rašo savo dukrai: „Dalykai, dėl kurių verta jaudintis: dėl drąsos, valyvumo, darbingumo, jojimo meno ir t.t. Dalykai, dėl kurių neverta jaudintis: dėl visuotinės nuomonės, praeities, ateities, dėl to, kad kas nors tave pralenks, dėl pergalės, dėl nusivylimų, malonumų, pasitenkinimų. Dalykai, kuriuos reikia apmąstyti: ko aš iš tikrųjų siekiu?”

Eiti kiauriai sienas – Marina Abramovič

Knygos Žmonės Rekomenduoju

„Menas privalo drumsti ramybę, menas privalo kelti klausimus, menas privalo pranašauti ateitį. Politinis menas panašus į laikraštį. Vieną kartą panaudosi, bet rytojaus dieną tai jau vakarykštės naujienos. Menui ilgą gyvenimą gali suteikti tik prasmės sluoksniai – šitaip visuomenė įvairiais laiko tarpsniais pasiima iš kūrinio tai, kas jai tuo metu atrodo svarbu.”

„Norėdama pasiekti tikslą, privalai atiduoti viską, kol nieko nebeliks. O tada viskas įvyks savaime. Tai tikrai svarbu. Toks mano devizas prieš kiekvieną performansą. Atiduodu kiekvieną energijos gramą, ir tada kas nors įvyksta – arba ne. Štai kodėl man nerūpi kritika. Kritikos klausau tik tada, kai žinau, kad neatidaviau visų 100 procentų. Bet jei atiduodu viską ir dar 10 procentų daugiau – tada nebesvarbu, kas ką sako.”

Tai autobiografinė knyga, atviras pasakojimas apie menininkę, gimusią 1946 m. Belgrade, augusią šeimoje, kurioje abu tėvai Antrojo Pasaulinio karo partizanai. Menas jai buvo saviraiškos galimybė išreikšti savo politines, pasaulietiškas pažiūras, tai galimybė maištauti ir atkreipti dėmesį. Jos pasirinktas žanras – performansai.

Atrodo, kad ir ką sugalvoja Marina, viskas jai įmanoma. Sugalvos pačią nutrūktgalviškiausią idėją, kur daugumą sektų baimės, pačių savęs ribojimai ir net nesiryžtų įgyvendinti, o ji mėgins, ieškos, jei užsidaro durys, atsidarys langas. Tiek vidinės jėgos, tikėjimo, ką daro, autentiškumo – įkvepia siekti savo svajonių. Pinigų neturėjo, atrodė, ir nereikėjo, tačiau tiek apkeliavo, tiek nuveikė, tiek pasiekė! Pavyzdžiui, sugalvojo dviese patys pirmieji pasaulyje pereiti Didžiąją kinų sieną. Užtruko visas derinimas tarp šalių, projektai, finansavimai, žiniasklaida ir t.t. Na, jiems nepavyko nueiti pirmiesiems, tačiau tikslas buvo pasiektas! Jai pavyko įgyvendinti idėją:) Kaip tik nuotraukoje stovi vyras, kurią jis lydėjo žygio metu. Arba sugalvojo Australijoje pažinti vietinių genčių gyvenimą, ir žinoma jai pavyko, praleidžiant, kiek jai reikėjo pastangų įdėti, gyveno kartu su vietiniais čiabuviais, kalbėjosi minčių pagalba. Arba sugalvojo nusipirkti apleistą, visą daugiabutį, sugebėjo išprašyti narkomanus, gauti geriausią kainą. Apie ją sukurta ne vienas filmas, gauta apdovanojimų, gerbiama menininkų, žinomų žmonių rate. Bebaime, Marina, lenkiuosi žemai.

„Jei eksperimentuoji, esi pasmerktas nesėkmei. Pagal apibrėžimą, eksperimentavimas reiškia žengimą į teritoriją, kur niekada nesi buvęs, kur nesėkmė labai įmanoma. Iš kur žinoti, kad pasiseks? Labai svarbu turėti drąsos susidurti su nežinomybe. Man patinka gyventi tarpinėse erdvėse, ten, kur tenka atsisakyti savo namų komforto ir įpročių ir visiškai atsiduoti atsitiktinumui.”

Performansai būdavo drastiški, dažnai išbandant kūno galimybes, kaip deginti, pjaustyti pačią save, išstovėti daug valandų priešinantis fiziniams poreikiams, ar šveisti neseniai paskerstų gyvulių tūkstančius kaulų. Arba leidi publikai su savimi daryti ką tik nori (ant stalo daug priemonių, įrankių). Stebint negalėjai išlikti be jokio vertinimo. Su amžiumi performansai buvo brandesni, subtilesni. Mane labiausia palietė performansas, kai Marina tiesiog sėdėjo prie stalo, o kitoje pusėje galėjo atsisėsti kiekvienas žiūrovas, kuris sėdėjo kiek tik norėjo laiko ir žiūrėjo vienas kitam į akis. Šis ryšys buvo asmeniškas: „absoliučiai kiekvienas priešais mane sėdintis žmogus palikdavo tam tikrą energiją. Žmogus pasitraukdavo, energija likdavo. <…> Ar buvau jiems veidrodis? Regis, dar daugiau. Galėjau matyti ir jausti žmonių skausmą. Manau, žmones stebino juose susitvenkęs skausmas. Nemanau, kad jie apskritai linkę įsižiūrėti į savo vidų. <…> Kai sėdi priešais mane, tave stebi visi, stebiu aš, nėra kur dėtis – tik į savo vidų. Žmonės savy nešiojasi šitiek skausmo, kurį visą laiką bando nustumti gilyn. O jeigu stumsi emocinį skausmą gilyn užtektinai ilgai, jis pavirs fiziniu skausmu.” Žemiau nuotraukoje pateikta žiūrovų reakcijos iš šio performanso.

„Kai mąstau kuo prisidėjau prie vienų ir kitų savo skyrybų, grįžtu prie minties, kad meilės ir rūpesčio poreikis, kurio niekada nepatenkino mano motina, buvo tas skaudulys, kurį atsinešiau į kiekvienus savo santykius – ir kurio nei vienas vyras nepajėgė išgydyti.”