Posts in Sąmoningumas

Tavo gyvenimas yra didesnis už problemas

Mes dažnai susikoncentruojame į vieną dalyką, kuris mus erzina, neramina ar kitaip patraukia mūsų dėmesį. Tada nebepastebime visa kita, kas vyksta aplinkui. Tiek smarkiai kažko norime, kad pasikeistų, jog nepastebime ženklų iš aplinkos, kuo galėčiau pasidžiaugti savo kasdienybėje. Ir mūsų sunkumai, problemos bet kokiu atveju yra mažesni už mūsų gyvenimus. Juk gyvenimą sudaro dar tiek daug kitų dalykų.

Aš esu dėkinga, kad esu šiandien sveika. Aš galiu pasidžiaugti šiandienos maistu. Aš pasigrožiu detalėmis aplinkoje. Aš esu gamtos, pasaulio dalis. Aš pastebiu ir vertinu tai, ką turiu ir kas esu. Aš matau ir jaučiu Tave.

Kai atsitraukiame šiek tiek iš toliau nuo savo problemos ir pastebime visumą, problema atsiskiria nuo mūsų, kurią mes identifikuojame kaip atskirą dalyką nuo mūsų. Tada ji sumažėja, nes nebėra maitinama mūsų dėmesiu ir energija. Juk nenorime švaistyti energijos. Taip, ji niekur nedings, ji čia yra šalia manęs, bet tiek ir užtenka, pastebiu ir priimu. Su laiku išsispręs, nes kai žiūriu į ją iš šalies, atsiranda daugiau sprendimo būdų, pastebiu daugiau variantų, kaip aš galiu reaguoti. Lyg eitum per savo namo kambarius, atidarinėdamas duris, o už kiekvienų durų vis skirtingas pasirinkimas. Savęs pasirūpinimo būdai 🙂

Jei dar nesinori judėti į priekį, reiškiasi, dar ne laikas. Mes daug ko galime nesuprasti gyvenime, kodėl viskas taip, bet tikrai viskas vyksta nebe reikalo ir turi prasmę. Išsprendus vieną problemą, atsiras kita. Tai procesas ir visuma. Matyti bendrą paveikslą. Aš renkuosi gyvenimą, ne problemą.

Ką žmonės turėtų kalbėti per jūsų laidotuves?

„Ketinimai kyla smegenyse dar prieš juos suvokiant ir imantis veiksmų. Kad gyvenimas tekėtų norima linkme, pravartu stiprinti tuos ketinimus ir įsipareigojimus, kurie yra prasmingiausi. Paprastai gyvename autopilotu, vykdome tai, kas genetiškai nulemta ir įskiepyta vaikystėje. Tikslams paskiriame didelę gyvenimo atkarpą, nors galbūt tai nėra tikrieji mūsų troškimai. Psichologas Steven Hayes ir jo bendradarbiai sukūrė psichoterapijos modelį, paremtą pamatinėmis vertybėmis ir įsipareigojimais. Gera gyventi tada, kai tikslingai siekiame to, kas mums prasminga, sąmoningai priimdami trukdžius. Kokie svarbiausi įsipareigojimai? Kam norite paskirti gyvenimą? Kokie jūsų sveikatos, turtų, darbo, dvasingumo lūkesčiai? Ko labiau trokštate: kad jūsų vaikai būtų laimingi ar turtingi? Ar norite gyventi 100 metų? Ką žmonės turėtų kalbėti per jūsų laidotuves? Įsipareigojimai tvirtėja, kai juos sustipriname sąmoningo pasirinkimo galia. Ko mes iš tikrųjų norime? Ko trokšta mūsų širdis? Visada pravartu savęs paklausti, dėl ko tai darau.”

Ištrauka iš „Sąmoningas kelias į užuojautą sau” Christopher K. Germer

Judėjimai – pradėti nuo savęs

O ką tu darai, kad prisidėtum prie sąmoningo vartojimo.

Visus judėjimus pradeda idėjiniai žmonės, kuriems rūpi šiek tiek daugiau nei savo kiemas, kurie nori padaryti pasaulį geresniu. Atrodo, tiek ne daug gali padaryti keletas žmonių, kurie užtikrintai tiki tuo, ką daro, kam priešinas, ir taip užkuria, užkrėčia kitus žmones. Pavyzdžiui, pamenat iš istorijos, kaip viešuosiuose transportuose buvo atskirtos vietos gale juodaodžiams. Pirmieji juodaodžiai žmonės, išdrįsę atsisėsti priekyje, savo elgesiu įkvėpė kitus. Juos veda vidinė jėga, tikėjimas kažkuo didesniu, dėl ko visa tai daro.

Kuo mes tikime? Kiek galvojame apie kitus?

Vis dar turime vartotojišką visuomenę, rinka vis dar orientuota į masinę gamybą, dažną daiktų keitimą. Bet šiuo metu vis aktualesnė tema yra „Zero waste”. Galbūt aš asmeniškai nesu fanatikė, bet prisidedu tiek, kiek nuo manęs priklauso:

  • kūno priemonės – linkusi pirkti didelėmis talpomis, papildymus, kad kuo mažiau plastiko buteliukų (arba „Uoga uoga” galima atiduoti atgal jų pakuotę, arba yra sausų, muilo pagrindu kūno priemonių, kaip „Lush”. Turi nuostabius masažams skirtus „muilus”!).
  • kūno priemonių sudėtyse esu prieš naftos produktų naudojimą, tad labai skaitau sudėtis – kuo mažiau būtų žalos kūnui. Ką tepame ant kūno, 70 % patenka į vidų.
  • daugkartinio naudojimo makiažo šluostė.
  • medinis plaukų šepetys.
  • mano dušo kempinė pasiūta iš lino medžiagos.
  • perku drabužius iš Vinted.
  • savo senus drabužius, ko nebenešioju, paaukoju. Bet dažniausia viską sunešioju taip, kad jau nebepadoru būtų kam nors atiduoti 🙂
  • prieš pirkdama naujus batus, papuošalą, drabužius ar kokį daiktą, savęs paklausiu dar kartą: „ar man jo tikrai reikia, gal kažką panašaus jau turiu?”
  • turiu savo metalinę gertuvę vandeniui. Jei tik įmanoma, vandenį įsipilu iš vandens čiaupo.
  • turiu savo daugkartinio naudojimo puodelį „Ecoffee” iš bambuko pluošto, išsinešimui, pasivaikščiojimams lauke.
  • visada nešuosi savo medžiaginį maišelį į parduotuvę.
  • sveriamiems produktams nenaudoju plastikinių maišelių. Ant prekystalio dedu tiesiogiai vaisius ir daržoves be įpakavimo.
  • visiškai neišmetu jokio maisto į šiukšlių dėžę. Buvau auginama viską suvalgyti, pasišildyti kitam kartui ir pan.
  • būna, koks nors maisto eksperimentas, naujas kepinys nepasisekė ir na švelniai tariant išėjo „plyta”, įpakuoju į popierių ir padedu prie konteinerio „bomžams”. Kartais net raštelį palieku su palinkėjimu:)
  • turiu daugartinio naudojimo kepimo popierių.
  • metaliniai šiaudeliai!
  • perku daug knygų. Ką perskaitau, išdalinu, atiduodu, nekaupiu, tegul toliau kitiems teikia džiaugsmą.
  • esu iš tų žmonių – geriau mažiau, bet kokybiškesnis daiktas ir tikrai reikalingas. Nesu kaupėja.
  • daugiausia visur vaikštau pėsčia. Suprantu, kad tam reikia skirti daug laiko, reiškiasi, tik tinkamai tam skirti laiko 🙂
  • myliu traukinius, patinka dviračiai. Vis mažiau viena mašina taršos statistikoje.

Taip, suprantu, yra kur dar tobulėti, bet pirma turi ateiti suvokimas, kad man to reikia, aš matau tame prasmę, o nesivaikau madų. Kai sąmoningai pakeičiu įprotį, jis lengviau įsiintegruoja į kasdienybę ir turi kitą svorį.

O ką tu darai?

Rašymo galia

Kai susikaupia per daug, visko tiesiog būna per daug, reikia kažkur tai padėti. Jei kaupsi, slėpsi, bandysi kažkur nukišt, tai niekur nedings. Kažkada išlys ir pradės kenkti. Galima kalbėtis su bet kuo, tiesiog išsakyti viską, arba išrašyti popieriuje.

Rašymo terapijos pradininku laikomas socialinis psichologas James Pennebacker. Jis patvirtino, kad rašymas padeda spręsti psichologines, emocines problemas. Už rašymą yra atsakingas kairysis smegenų pusrutulis, o už kalbėjimą – dešinysis, tad ar rašome, ar kalbame – tai skirtingi dalykai. Bet kokiu atveju, abiejų tikslas, kad žmogus pasijustų geriau.

Įvairūs šalininkai, nepriklausomai, ar tai psichologinės kryptys, ar koučingas, ar močiutės patarimai, visi kalba iš esmės apie tą patį:

  • turėk visada su savimi knygutę ir pasižymėk kažkokias mintis apie tai;
  • skirk kiekvieną rytą 10 min lietis mintims laisvai, nesvarbu apie ką;
  • užsirašyk savo tikslus;
  • vakare atlik dienos refleksiją, atsakyk sau visada į tuos pačius klausimus apie savo dieną;
  • kasdien parašyk, už ką esi dėkingas šiandienai;
  • kasdien parašyk, ką padarei gero šiandien;
  • palinkėjimai sau;
  • laiškų rašymo forma;
  • ir t.t.

Taip, nes tai padeda suprasti patį save. Refleksija, kas tau svarbu, kaip tu jautiesi, ką vienas ar kitas dalykas tau reiškia, į kur atkreipi dėmesį ir pan. Lavinam savo protą, išeiname iš automatinio rėžimo ir bandome susivokti. Ar norisi pilti susikaupusius dalykus iš vaikystės, gal santykiai su kitais žmonėmis, nesėkmės, įvairūs sunkumai. Rašant galima priimti visas patirtis ir įsisąmoninti dabarties momentą.

Net jei rašome bet ką, kas šauna mums į galvą, neanalizuojant, nevertinant, tiesiog išliejant jausmus, mintis, būseną, viską, kas tuo metu „ant liežuvio galo” – tai padeda sudėlioti mintis, taip „prašviesėja” galva esminiams dalykams. Užsirašome tikslus? – tikslas tampa kūnu, realus, mes jam įsipareigojam. Perkratome visą savo dieną? – refleksija apie save, ką man davė ši diena, ką pasiėmiau iš jos. Malonių įvykių žymėjimas? O gal vedame streso ar blogų patirčių kalendorių? – taip galime įsisąmoninti patirtis ir priimti, kas vyksta. Dėkingumo dienoraštis, palinkėjimai sau ugdo atjautą, ir vėlgi, priimti bet kokią patirtį. Laiškų terapija – gali būti rašomi laiškai, tačiau jie neišsiunčiami niekur. Gali rašyti savo tėvams, savo vidiniam vaikui, žmonėms, kurie įskaudino, atsisveikinimo laiškai buvusioms patirtims, situacijoms, sau laiškas į ateitį ir pan.

Prisimenu, per konferenciją „Moters vizija”, 2019 m., Daiva Žeimytė-Bilienė sako: „dabar visos užrašykite vieną konkretų norą, su įvykdymo data, ir padėkite tą lapuką saugiai. Kai išsipildys noras, parašykite man.” Ir aš jai parašiau el. laišką po 3 mėn., kaip ir buvau nurodžius datą 🙂

Visais atvejais mes išrašome emocijas, paleidžiam jas. Už visų žodžių, tikslų, bet kokios patirties slepiasi emocijos. Ką man tai reiškia, kiek aš kreipiu į vieną ar kitą dalyką savo dėmesį, kur mano svoris, ką aš supratau, ką jaučiau, kaip reaguoju. Rašymas padeda viską sudėlioti į vietas, didėja sąmoningumas, kinta požiūris į save ir kitus. Vyksta procesai pasąmonėje, įmanoma išspręsti vidinius konfliktus pasąmonės lygmenyje. Tuo pačiu žmogus tampa lankstesnis, atviresnis galimybėms, yra imlesnis pokyčiams. Tiesiog padeda susigaudyti, kas vyksta 🙂

Teigiama, kad visi didieji žmonės rašė dienoraščius. Kiek daug galios turi, atrodo, toks paprastas dalykas – popieriaus lapas. Rekomenduoju ir tau leisti rankai slysti per popierių.