Įrašuose Kelionės

Nors šį piligriminį žygį Camino Portuguese Coastal ėjau 2022 05 01, tik dabar aprašau, nes noriu, kad jis būtų čia:) Atkarpa Porto-Santiago de Compostela (Portugalija-Ispanija). Dar prijungėm Camino Spiritual.

9 dienos, viso 250 km. 

Įkėliau maršrutą ir raudonai pažymėjau atkarpą, kurią truputį koregavome ir padarėme lanką (sekantis žemėlapis).

Šį kartą ėjome dviese su drauge. Praeitą savo piligriminį žygį Primitivo ėjau viena. Dar po metų tą pačią atkarpą ėjo mano draugė. Šįkart sakom, eikim kartu, nes abiejų planuose buvo šis maršrutas. 

Visai kitokia patirtis einant vienai ir dviese. Taip pat skyrėsi ir mano emocinė būsena. Tiesiog neina nelyginti abiejų žygių. Praeitą kartą aš turėjau ką „išvaikščioti”. Šį kartą buvau laiminga, emociškai stabili, turėjau kompanionę, to pasekoje, daugiau bambėjau, daugiau norėjau sustoti ir nebeiti 😀 Negalėjau patikėti, kad aš buvau silpnoji grandis! Vis kėliau sau klausimą, kam aš tai darau, kam man to reikia. Juokinga, kaip skiriasi mano nusiteikimas abiejuose žygiuose. Dažniausia norėjau jau būti baigusi eiti dienos atkarpą 16 val. Tada norėjau jau atsirasti kokiame nors bariukyje ir chillinti. O dar dažniausia būdavo likę beveik pusė dienos maršruto. Kažkaip sunkiai ėjos. 

Tie miestai labai išsekindavo, nes jie dideli, eini asfaltu, gatvėmis, kol išeini iš miesto, jau ir surenki 20 km. Norėjosi gamtos, miškų, žvyrkelių ir draugiškesnės dangos kokjų padams. O kai galiausia išeini iš miesto ir būni suplanavęs nakvynę pirmoje galimoje vietoje – ji gali būti uždaryta. Tada tenka eiti dara 15 km iki sekančio kaimo, kur jau tikrai nebenorėjai eiti. 

Turbūt nesu miegojus municipaliniuose namuose (municipal albergue), bet džiaugiamės, kad jie mus priėmė. Buvo vienintelė vieta. Ir davė lovas laiptinėje 😀 Taip, kur laiptai, ant praėjimo, šalia buvo piligrimas senukas. Apsivilkti pagalvei, čiužiniui davė agro plėvelę. Buvo labai juokinga, bet tikrai buvome labai dėkingos, kad gavome lovą. Vis tiek turėjome savo higieninius miegmaišius (gal turėčiau sakyt įvalkalus, nes jei neduotų pledo, neturėčiau nieko šilto užsikloti). 

Kai eini tarp miestų, eini pajūriu. Tik man tai visai kitokia patirtis nei mano pradiniai lūkesčiai. Visada buvo stiprus vėjas, nuo kurio tiesiog fiziškai labai pavargsti. Net šnekėti buvo sunku, norėjai tiesiog tylos ausyse. Visas kelias pajūriu buvo daugiausia padaryta medinis takas, tad eini lentomis. Kai kur sutinki ožkų, arklių, ar gėlių ruožus. Pasaka yra matyti vandenyną, tas bangas. Nusipirkom braškių, sustojome pabraidyti. Kaip gera būti taip arti gamtos.

Į kelis miestelius įžengėme dideliais, ilgais tiltais (taip, jie buvo labai garsūs, važiuojami daug transporto). 

Pusiaukelėje kerti sieną. Atsirandi Ispanijoje. Peržengi į kitą valstybę pėsčia:) Keistas jausmas. 

Vieną dieną siunčiau kuprinę, ėjau be jos. Galėjau skrieti kaip kulka, kaip viskas būna tada lengva 😀 

Jei tik pavyksta, kol valgome, nusiimu batus. Oh, kaip gera, laisvė! Vienoje vietoje labai myli piligrimus. Net nesmagiai pasijutom. Užsisakėme valgyti, po vieną gėrimą. Mus dar pavaišino užkandžiais (tiksliau, mes juos užsisakėme, bet į sąskaitą neįmušė), dar atnešė po gėrimą, desertą ir po to dar po gėrimą. Palikome labai daug arbatos ir padėkos raštelį. Viliamės, kad neįsižeidė dėl paliktų pinigų. O mes realiai buvom girtos viduryje dienos. Bet po šio vaišingumo išpuolio mes kaupėmės kopti į vienintelę viršukalnę (kalvą turbūt turėčiau sakyti). Tai tikrai buvo linksma:) 

Vieną dieną turėjome cheat’ą. Važiavome traukiniu 20 km (kas buvo iki 10 min). Tiesiog sprendėme, ar tęsiame Portuguese Coastal ir einame ilgesnę atkarpą žemynine dalimi, nutolus nuo vandenyno, ar pavažiuojame traukiniu ir papildomai prijungiame kitą trasą (Spiritual). Skaičiavome dienas, kiek galime sau leisti, nes šį kartą turėjome skrydžių datas atgal. O labai norėjosi gamtos, kur buvo Spiritual kelyje. 

Tad turėjome lyrinį nukrypimą. Apie šį maršrutą mums papasakojo vienuose nakvynės namuose, tiesiog iš knygutės pasižiūrėjome maršrutą. Papildomai paėmėme piligriminį žygį Variante espiritual. Tiksliau, gali eiti žemynine dalimi arba pasirinkti eiti daugiau gamta, paimti vieną pakalnę ir vieną atkarpą plaukti laivu. Reikia apsispręsti ties Pontevedra miestu. Ir atsirasi atgal Padron, tęsti, ką pradėjai. Mes nebenorėjome eiti žemynu, miestais. Labai troškom gamtos, tai labai gerai nusprendėme. 

Piknikas! Žinoma, kad piknikas. Mes dviese juos visur padarom, kur būnam:) Buvo labai mielas miestelis Combarro, daug namų sienas plauna vanduo. Susiradome savo spot’ą prie pat vandens, užsikabariavom ir labai mielai praleidom laiką piknikaujant.

Ėjome mišku, ėjome ilgai palei upę, senas malūnas, vėliau gražioje vietoje nakvynė.

Kitą dieną mūsų net laukė pramoga – laivas. Visi piligrimai, kas buvo šiame žygyje, ėjo į laivą. Kaip gera jausti vandens purslus, nestabilumą stovint, šiltą vėją plaukuose. Atgaiva toks paįvairinimas! 

Teko municipalinius namus panaudoti ir daugiau kartų. Vieni iš jų įdomesni – sporto salėje:) Buvo daug paprastų lovų. 

Dar viena keista, o gal turėčiau sakyti keisčiausia vieta buvo vienam mieste. Patekom pas senuką bute! Nežinau kaip, nes nakvynes sekdavome piligrimų app’se, kas reiškia, ten tikėjomės, jog yra tik albergue. O čia su senuku miegojom jo bute! Buvo Labai creepy pusryčiai (batonas ir marmeladai iš plastikinių indelių, ir daug tylos, nors mes trise virtuvėje). Ir visur labai daug apkrauta daiktais. Džiaugėmės, kad mūsų kambarys turėjo spyną 😀 Ne dėl daiktų, dėl mūsų saugumo. 

Tokie būdavo rytai.

Rodau savo amuniciją. Gal kam pravers:) Kadangi buvau įsivertinus, kiek įvairus kraštovaizdis, nusprendžiau eiti su kedais (trail bėgimo bateliais), nes daugiausia buvo lygumos. Nereikėjo batų, kurie įstatytų tvirtai mano koją. Reiškia, daug lengvesnė avalynė, mažiau vargsta koja. Juk svarbiausia žygyje yra avalynė ir kuprinė (jos patogumas ir jos svoris). Po šio žygio nusprendžiau, kad mano kuprinė yra per ilga ir dažnai man remiasi į šikną, tad grįžus nusipirkau pigią, mažesnę, kuri nėra tokia šustra, kaip ši. Žiūrėsim, kas ateityje pasiteisins labiau:) 

Ir štai tikslas pasiektas. Vėl ta pati aikštė. Santiago de Compostela. Visi piligriminiai žygiai užsibaigia čia. Ta pati vieta, visai kita patirtis. 

Nusprendėme sekančią dieną is ryto eiti atsiimti piligrimo sertifikato, jog įveikėme savo atkarpą. Šį kartą pasimokėme, atsiradome vienos pirmųjų eilėje 😀 Ir spėkit, pirmieji 10 stovinčių eilėje, gauna viename restorane vakarienę! Mes buvom 9 ir 10 žmogus, yes! Tik kad ne taip supratome laiką kvietime, pavėlavome, teko įkalbinėti, kad mus priimtų. Sakėme, kad labai greitai valgom, galim praleisti pirmus patiekalus:D Žodžiu, priėmė vargšus keliauninkus. Ir valgėme nerealiai skaniai. Nu wow, labai geras maistas. Tai visus skatinu ateiti atsiimti piligrimo sertifikato iš ryto, kad pirmieji stovėtumėte eilėje. Na jei dar yra šis privalumas 🙂

Santiago de Compostela (šiaip visur Ispanijoje) būtina paragauti Tortilla de Patatas. Ir būtina pasigooglinti, kur ji geriausia. Mes tai radome šiame mieste (Bar La Tita). Laukėme eilėje, tiksliau, žmonių lauke kosmiškai daug, bet mums kažkaip pavyko greitai gauti maisto, buvome tik dviese:) 

O pačioje pabaigoje aplankėme piligrimų pasaulio kraštą – nulinis kilometras (0 km), Fistera mieste. Jie tikrai tikėjo, kad čia baigiasi pasaulis:) Labai keistas jausmas. Labai geras kelionės užbaigimas. Rekomenduoju būtinai čia aplankyti. Gal ir sudėtinga nuvykti ir grįžti, bet vaizdas, jausmas ten – viską atperka. 

Be to ten žvejų miestelis. Kaip maloniai mus priėmė viena kavinė (O Pirata). Kokio gerumo vieta. Davė jūros gėrybių milžinišką lėkštę. Kai kuriuos dalykus, kaip valgyti, klausėme mūsų padavėjo (ir googlinom). Tokia patirtis paragauti šviežių gėrybių. Wow. Norėčiau čia grįžti ir dar kam nors parodyti tokią gerą patirtį. 

Rodau savo piligrimo pasą. Man jie gražiausi. Kiekvienas antspaudas savitas, su detalėmis, o gal tai įspaudas. Turiu dabar du, abu įsirėminau. 

Ar bus žygių ateityje? Nežinau. Įdomu būtų rytinė pakrantė (Camino del Norte), tik ta atkarpa labai ilga (5 savaitės kažkur). O aš mėgstu nuo pradžių iki galo užbaigti vieną dalyką (nežinau, ar man tiktų pradėti eiti viduryje). Taip pat noriu išbandyti visai kitą patirtį – Tour de mont blanc. Kas žino, kur mane gyvenimas nuves:) 

Kaip visa tai įvyko? Norėjau atostogų, nežinojau, kaip praleisti laiką. O čia labai paprasta, turi maršrutą, nereikia daugiau nieko planuoti, tik eiti. Jokių nakvynių rinkimosi, maisto vietų žiūrėjimo, objektų ieškojimo ir pan. Eini ir nežinai, kas tavęs laukia, ką tau suplanavusi šiandiena 🙂 Ir žinai, kas keisčiausia? – Daugumos atsakymas toks pats – pigios atostogos.

Eina žmonės tokie patys, kaip ir Tu, su kiekvienu rasi bendrą kalbą, ar tai lengvas pokalbis apie kasdienybę, ar tai iš širdies plaukiančios temos, įvairios diskusijos apie pasaulį ir pan. Viskas taip paprasta, turi tik kuprinę (beje, mano buvo mažiausia iš visų, ką sutikau, ir dar mano kuprinės pusė turinio buvo maistas. Neįsivaizduoju, ką kiti ten tempia 🙂 ), gali turėti app’są, kuris rodo nakvynės vietas, maisto vietas, vaistines ir pan., ir kartais sutinki žmonių – gali su kažkuo pabendrauti arba gali keliauti vienas. Aišku, dažniausia stebi aplinką, seki geltoną rodyklę arba miestuose ant grindinio, namų sienų esančią štai tokią kriauklę.

Aš išsirinkau sudėtingiausią, sunkiausią, patį pirmąjį piligriminį kelią Primitivo (Ispanija), nes na man reikėjo iššūkių, norėjosi kažkokios prasmės, o ne šiaip kelio, ir jo trukmė atitiko mano atostogų laiką. Prasideda Oviedo, baigiasi Santiago de Compostela. Atvykau lėktuvu į Madridą, naktiniu autobusu atvažiavau į Oviedo, pašmirinėjau ir nebežinodama ką daugiau beveikti antroje dienos pusėje pradėjau žygį. Kasdien nueidavau apie 30-35 km. Vieną dieną ėjau 15 km, nes nuo starto po kokių 4-5 dienų man baisiai pradėjo skaudėti koją – to nebuvau suplanavus. Skausmas nedingo grįžus namo dar keletą mėnesių. Atrodo, suplanuoji viską – savo kuprinės turinį, skrupulingai atrenki daiktus, drabužius, pasidomi keliu, bet savo sveikatos nesuplanuosi:) Taip pat vieną dieną siunčiau savo kuprinę, ėjau be jos, ir labai geras sprendimas, nes tą dieną lijo (nepamirškim ir skaudančios kojos). Labai patogu – užrašai į kur nori, kad būtų nuvežta kuprinė ir viskas. Kai kurie sakė, kad visada rinktųsi siųsti kuprinę, nes žygį nori paskirti sau, o ne kuprinės tarnystei 🙂

Pagrindinė mintis buvo – priimti viską, kaip yra.

Į šį žygį ėjau prieš metus tokiu pačiu metu kaip dabar, gegužės mėnesį. Pradžioje ėjau viena ir daug kilometrų, nes neturėjau ką daugiau veikti. Kai pradėjo skaudėti koją, pradėjau eiti lėčiau, sutapo tempas su kitais piligrimais, atsirado pokalbių, nakvynės vietose pradėjau matyti tuos pačius veidus, kartu vakarieniauti. Aš turėjau etiketę, žmonės mane pamatę, sakydavo: „čia ta, kur bėga” ir šypsosi 😀 Net jei tai sako ispanų ar italų kalba, supranti, ką nori pasakyti.

Vaizdai nerealūs, įspūdingi, visko buvo – miško takelių, gatvių, kaimų, laukų, kalnų. Vieną pilną dieną reikėjo eiti per kalnus – įspūdinga! Per visas dienas galbūt buvo 3 didesni miesteliai: pradžioje ir pabaigoje, ir kažkur viduryje žygio. Dažniausia tai mažos gyvenvietės ir tų pačių nelabai daug. Bet akims atgaiva, pradedi dažnai su rūku, matai, kaip aušta diena, pradedi nusirenginėti visus sluoksnius, gėriesi viskuo, ką sutinki, gyvūliais, gėlėmis, medžiais, upeliais, pastatais, visiškai būni čia ir dabar. Tikrai išsivaliau galvą. Nebe reikalo sako, kad kai pakeiti savo kasdienybę, pamatai rutiną iš šalies, išryškėja esminiai dalykai, problemos patampa tokios mažos.

Ar matote Lietuvos lipduką? 🙂

Nakvynės namai dažniausia būdavo niekur, turiu galvoje, laukuose, stovi keli namai ir viskas. Kaina kažkur 10 eur, pasižiūri app’se nuotraukas, įvertinimus, dažniausia puikios vietos, dviaukštės lovos, tik kitų žmonių knarkimas gali trukdyti:))

Vakarienė toje pačioje vietoje dažniausia irgi 10 eur. Tik ten visa puota, prasideda apie 21 val., duoda didelius indus dalintis su kitais – pradžiai salotos ar sriuba, tada koks nors troškinys, desertas ir vyno taurė, kava. Taip, sprogsti nuo maisto. Ko tik nevalgiau, geriausiai maitinausi: jaučio žandai, skrandžio avinžirnių sriuba, jautienos ar avienos troškinys; desertui dažnai gausi ryžių pudingą, o baruose, pakelės kavinėse dažniausia bus espana tortilla (kiaušiniai, bulvės). Šiaip daug valgo sunkaus maisto, mėsos, troškinių, man trūko daržovių, kažko paprasto. Pusryčius taip pat gali gauti vietoje, jie buvo įvairūs, vienur geresni, kitur labai paprasti. Bet ne bėda, nes lūkesčių jokių niekur nebuvo.

Čia buvo labai graži vakarienė. Gavome Paella, buvo vienos piligrimės gimtadienis, tai visi dainavome savo kalba „Su gimimo diena”. Aš buvau visame žygyje viena lietuvė, dainavau su pasididžiavimu!

Mano siunčiama kuprinė:)

Čia nelabai pasisekė praeiti slidų rąstą per dumblo liūną lietingą dieną 😀 Bet šiaip aš nekenčiau savo batų. Pasiekus finišą, aš juos palikau ten. Kitam žygiui investavau padorią sumą pinigų ir turiu dabar tikrai patogius trail (bekelės bėgimo) kedus su apsaugomis, atsparius vandeniui, žodžiu, viliuosi, kad labai šustrus ir man tinkamus. Tikrai nebuvo verta eiti su žygio batais, nes na jie atliko savo tikrąją funkciją į dieną 1-2 val. (kartais būdavo didelių akmenų, kalnuotų vietų).

Pakelės baras:) Kiek džiaugsmo suteikdavo tokios vietos, nes tu nesitiki nieko ir randi kažką, kur gali gauti atsigerti, užkąsti ir keliauji toliau!

Apie šiuos aštuonkojus kalbėjo visi, ką besutiksi. Ir spėkit, vieta didžiulė, restoranas, ir ten vien piligrimai, turistai. Virtuvė sukasi greitai, meniu tik keletas patiekalų, visi ima aštuonkojus. O indeliuose – vynas. Galicijos regione tradiciškai vyną pila į indelius.

Čia skaniausia espana tortilla, kokią gavau. Vieną vakarą išėjome pro barus su keletu piligrimų. Mano grupelė, su kuria leisdavau laiką, būdavo – ispanas, portugalas, airė, britas, kartais prisijungdavo iš Pietų Korėjos mergina arba amerikietė. Visur baruose užsisakęs gėrimą gauni tapas – užkandžių, muzikos nėra:)

Dar vienoje vietoje dalyvavome ceremonijoje, skaitė juokingą priesaiką, visi susirinkusieji darė tam tikrus judesius, uždegė gėrimą pilną keisčiausių ingredientų, po to davė jį gerti, grojo dūdmaišis. Ypatingas vakaras.

Tapas pavyzdys

Sutikau įvairiausių žmonių, iš visų žemynų. Tikrai daug eina pagyvenusio amžiaus žmonių, dažnai jie eina grupelėmis – pradeda kartu, dienos metu išsiskirsto dėl skirtingo ėjimo tempo, vakare susitinka toje pačioje vietoje miegoti. Viena amerikietė ėjo kartu su 4 senukais italais – amerikietė nemokėjo itališkai, italai – angliškai, bet su jais buvo labai linksma, kartu valgėme aštuonkojus, kalbi ženklais, google:)) Vieni kitiems padeda, dalinasi vaistais, rūpinasi. Aš nežinau, kiek daug žmonių rūpinosi mano koja, sutepdavo, suverždavo, darydavom kartu mankštas ir pan. Ir visiškai nėra amžiaus barjero, bendrauji su visais, kaip su lygiu tau, be jokių išankstinių nusistatymų.

Mane gal labiausia stebino, kad žmonės iš tolimiausių pasaulio vietų atskrenda į Europą eiti žygį. Nebe reikalo sako, kad tai užkrečia ir tampa narkotiku, tiesiog neina sustoti.

Štai ir finišas – Santiago de Compostela katedra. Visiems kažkaip būna labai svarbu pati aikštė. Man didesnę prasmę teikė mišios (vyko 4 kalbomis).

O čia nuviliantis dalykas, prastovi eilėje 4-5 val., kol gauni piligrimo sertifikatą. Taip pat tave apklausia, patikrina, ar tikrai ėjai:) Jį gali gauti nuo 100 km. Dėl to renki antspaudus, o jų buvo nuostabiausių! Iš pradžių rinkau tik nakvynės vietose, bet po to pastebėjau, kad žmonės renka bet kur – baruose, kavinėse, koplyčiose, bažnyčiose. Ir aš užsinorėjau gražesnius turėti savo piligrimo pase 🙂

Piligrimo pasas su antspaudukais.

Eisiu dar ir dar.