Dažnai girdime klausimą: „Ko tu nori iš gyvenimo?”, bet aš vis dažniau savęs klausiu: „Ko gyvenimas nori iš manęs? Ką jis nori man pasakyti?”. Mus gyvenimas pakviečia. Pastebėk aplinką, detales, žmonių žodžius, įvykius, kokius žmones sutinki, atkreipk dėmesį į vis pasikartojančias tos pačias situacijas, gal vis papuoli į tas pačias temas. Gyvenimas tau turi suplanavęs šį tą. Tik pastebėk, įkvėpk, ką jis duoda, priimk, kur atsirandi. Vis kažkokios pamokos, nes mes patys jų prašėme nesąmoningai.
Kokius klausimus mums užduoda gyvenimas?
Siekiant suprasti, kaip gyventi, svarbiausius atsakymus galima rasti savo viduje. Kiekvienas sau turėtų įvardinti, kas jam yra iš tikrųjų svarbu, kokie jo prioritetai, kas pažadina jo aistrą. Jis turi savęs paklausti: koks mano šiuo metu tikslas? Kas man iš tikrųjų vertinga ir ką darau, kad įprasminčiau savo gyvenimą. Jam reikia išsiaiškinti, kokia yra jo užduotis žemėje.
Juk yra dalykų, kurių mes negalėjome pasirinkti. Negalėjome pasirinkti šeimos, kurioje gimsime, negalėjome pasirinkti, kur bus karas, ar ištiks skurdas, ar ką padarys mus supantys žmonės, kurie susiję su mumis. Mes juk negalime visko suplanuoti savo gyvenime. Atrodo, daug ko nežinom ir nesuprantam, kodėl taip vyksta, bet viskas vyksta taip, kaip turi būti. Ir viskas turi priežastį, savo reikšmę. Reikia tik pamėginti suprasti, ką nori gyvenimas iš tavęs, kokius ženklus jis siunčia, ką jis nori pasakyti ir ko tave išmokyti. Svarbu ne tai, ko mes tikėjomės iš gyvenimo, o greičiau ko gyvenimas tikėjosi iš mūsų. Visus sunkumus paversti vidinėmis pergalėmis.
Priimti, kas vyksta, būti čia ir dabar. Ateitis ir praeitis yra netikros, tu turi tik dabartį. Sugebėjimas atrasti savo pašaukimą priklauso nuo to, kiek aštrios tavo akys ir ausys, kad suprastum, kokią misiją tau skiria gyvenimo aplinkybės. Pašaukimas yra kvietimas, tai ne karjera. Vieni jaučiasi labai gerai kepdami duoną, augindami gėles, prižiūrėdami senelius slaugos namuose, taip jie jaučia, kad visiškai save realizuoja, jų nesekina ir kiekvieną dieną noriai eina į darbą, nes tiesiog, jų buvo toks kvietimas gyvenime. Kiti supras savo pašaukimą paėmę muzikos instrumentą į rankas, paprastai, visiškai savaime norės juo groti, vis daugiau ir geriau išmokti.
Ir nereikia kažką gyvenime įrodinėti, būti aukščiausių pareigų, turėti daug nulių banko sąskaitoje ar vairuoti naują, greitą automobilį. Kitam gal visa to nereikia ir jis jaučiasi visiškai save realizuodamas užsiimdamas paprasta veikla, jį džiugina paprasti, maži džiaugsmai. Viskas turi turėti prasmę, kodėl tau to reikia, ką tau tai reiškia, kam to sieki, ką tau tai suteiks. Svarbu, kad žmogus tai suprastų sąmoningai.
Pašaukimą atradęs žmogus didžiausią savo laiko dalį paskiria konkrečiai veiklai. Tik pašaukimas – nėra savo troškimų ar norų pildymas, tai ne laimės paieškos, jei tau „laimė” yra gera nuotaika, malonios patirtys ir kt. Greičiau tai yra šalutinis produktas, nes kai užsiimi mylima veikla, savaime nori stengtis, atlikti visas užduotis kuo geriau – tada patirsi didelį pasitenkinimą. Tai galima matyti iš save atradusių žmonių – jais lengva pastebėti ir neįmanoma jais nesižavėti, iš jų sklinda didžiulis noras atiduoti save visą. Jie džiaugiasi dėl to, kad jų vertybės harmoningai dera su jų elgesiu. Jie visiškai užtikrinti savo veiksmais ir tai išvaiko nuovargį net ir sunkiausiomis dienomis.
Įkvėpta David Brooks „Kelias į save”
