Aš dažnai naudoju „vaiko” sąvoką, tad noriu daugiau paaiškinti, ką man tai reiškia.
Įprastai, jeigu žmogus save laiko vaiku ar nesąmoningai vadina save tokiu, pavyzdžiui, vis įterpia į sakinius ir pan., dažniausia tai reiškia, kad jis yra užstrigęs tame gyvenimo etape. Analogiškai gali būti užstrigęs paauglystėje ir pan. Vaiku juk reikia rūpintis, jam reikia užuovėjos, saugumo.
Tačiau man vaikas reiškia tikrumą, natūralumą, nuoširdumą, paprastumą. Mes iš vaikų galima tiek daug išmokti! Jie mums primena esminius dalykus, užduoda prasmingus klausimus, parodo, kaip viskas gali būti lengva. Atrodo, kuo labiau suaugam, tuo labiau apsistatome baimėmis, užtvaromis, sluoksniais, patys save ribojam ir dažnai puolam arba bėgam. O vaikas dar neįgijęs baimių iš aplinkinių, daro, ką nori, nes dar turi santykį su vidiniu „aš”, lengvai jaučia intuiciją ir neapsikrauna bereikalingais dalykais. Jiems lengva pasakyti savo norus, įvardyti nuomonę, išreikšti emocijas. Jie gyvena dabartyje, išjaučia visiškai esamą akimirką, mėgaujasi tuo, ką turi.
Norėčiau visada išlikti vaiku, nes man vaikas reiškia gyvenimą iš visos širdies. Vaiko sąvoka man yra siekiamybė, kada jaučiuosi gyvenanti iš tiesų, kada mano akys žiba, kada jaučiu prasmę. Juk už visko visko slepiasi siekiama emocija ir tas jausmas išlieka, mes norim vėl jį atkurti, vėl jį patirti.
