Įrašuose Veiklos

Žygis iš namų – 280 km per 12 d.

Pirminė idėja buvo atkartoti Ispanijoje eitą piligriminį Primitivo žygį, kur per 11 dienų nuėjau 350 km. Buvau įsitikinus, kad tada ėjau 12 dienų, tai simbolikos neišlaikiau 😀 Ir tai pastebėjau atsitiktinai, nes galvoju, dabar pažiūrėsiu, kokį rašiau pavadinimą to įrašo. Ou well 🙂

Kaip aš taip sugalvojau? – atsikeli Naujųjų metų rytą ir nori metus pradėti su nuotykiais. Ir šauna į galvą mintis atkartoti piligriminį žygį iš namų Vilniuje. Kūrybiškai žiūrėti į problemų sprendimą – dėl viruso negalim keliauti į užsienį ar net į kitą savivaldybę, tad ką aš galiu padaryti iš namų 🙂

Suprantu, kad kitos sąlygos, žiema, 16 val. jau reikia skubėti iš miško, nes tuoj bus tamsu. Neėmiau atostogų. Maršrutas nėra kažkoks įspūdingas užsienio kraštovaizdis. Kasdien grįžti namo, dirbi, gamini valgyti ir pan. Tad ir kilometrų mažiau surinkau. BEEET. Užskaitau!

Ėjau 5 pilnas ne darbo dienas – labai pasitarnavo Takas aplink Vilnių. Ir 7 dienas ėjau po darbo – ten, kur apšviesta, realiai gatvėmis. Ne darbo dienomis išeidavo apie 30 km. Kitomis dienomis mažiau.

Tai kai ėjau darbo dienomis vakarais miestu, kur akys veda, kur apšviesta. Sugalvoji, šiandien eisiu iki Santariškių ir grįšiu per Laisvės pr., o kitą dieną šausiu iki Big’o ir atgal Ukmergės plentu. Arba skolintą knygą nunešti savininkui gyvenančiam prie TV bokšto. Na įvairiausiai, bet supratau, kad niekas nebegyvena toli 😀 Viskas yra pasiekiama kojomis, visi rajonai yra geri gyventi ir susisiekimas puikus 🙂 Vilnius tapo mažas! Nebebuvo maršruto kur eiti, tai 3 kartus ėjau tiesiog pakrante pirmyn ir atgal.

O ne darbo dienomis buvo puikus tikslas Takas aplink Vilnių. Jis nerealus, labai rekomenduoju! Tiek žalumos, tiek miškų Vilniuje! Visi mikrorajonai turi kažkokį parką, mišką, taką, nuostabu! Susipažinau naujai su miestu.

Verkių regioninis parkas – vienintelė atkarpa yra kilpos tipo, gali pradėti tam pačiam taške ir užbaigti. Lengva, tarp Žaliųjų ežerų, tinka paprastam pasivaikščiojimui su pokalbiais.

Buvo tokių gražių atkarpų, kur nori atsitempti savo draugus ir parodyti, pasidalinti, bet net negalėčiau atkartoti, kur jos tokios randasi 😀 Eikit visą taką:)

Įsidėdavau 1 valgymą su savimi – termosą puodelį arbatos ir sumuštinį ar kažką į dėžutę. Būdavo mano piknikas, bet greitas, 10 min ir vėl eini. Realiai pertraukų nelabai dariau, taupiau laiką… Ir šiaip ėjau greitu žingsniu, ne varnas gaudant.

Va Karoliniškių kraštovaizdžio draustinis visada man buvo keistas savo šituo kalnu, užlipti taaaaip linksma, kai tikrai atsiranda aukščio nesaugumo jausmas! O užlipus ant Piliakalnio atodangos matosi nebloga panorama.

Žmonių sutikdavau ne daug. Daugiausia jaunos šeimos su vaikais, kur su rogutėmis nučiuožti nuo kalnelio. Tada tiesiog vienoj vietoj daug žmonių. Kaip Saulės slėnis – labai gražus pačiuožinėti, pažaisti su vaikais.

Kai daugiau prisnigo, sutikau Belmonte, Ribiškėse, Rokantiškėse žmonių su lygumų slidėmis. Pavydėjau jiems!

Naujai sužibo man Antakalnio visi miškai, taip pat nauja dviračių tako atkarpa palei upę. Ten puiki vieta gyventi:) Taip pat patiko įvairi technika ant Gariūnų apžvalgos aikštelės.

Man labai pasisekė, kad paskutines dvi dienas ėjau, kai buvo taaaaaip balta, gražiai prisnigę. Buvo atgaiva sielai. Kiek gamta daug džiaugsmo gali suteikti! Viską norėjos fotografuoti, žaisti su sniegu, čiuožinėti. Labai gera!

Žymėjimas ne visada buvo geras. Pavyzdžiui, Belmonte ženklas apsuktas į priešingą pusę. Gerai, kad turėjau įsirašius žemėlapį, tai vis galėjau pasitikrinti. Buvau ne kartą paklydus, teko grįžti arba bristi per mišką. Bet man dėl to net linksmiau. Pati viena eini, juokies balsu, skėriačioji rankomis. Gyvenimas yra nenuspėjamas!

Nebuvau girdėjus apie Tuputiškių Serpantiną! Kažkas nerealaus, mažutis, suktais posūkiais, aišku, buvo slidu, paslyyyydau, bet tiek džiaugsmo suteikė tokie atradimai!

Buvo ir nejaukių atkarpų, kur dairaisi ir tikiesi, kad niekas neprisikabins ir nieko blogo nenutiks. Nelabai kaip smagu buvo eiti Naujininkuose, ypatingai Juodšilių gatve, kur vien kitataučiai kalbėjo, daug garažiukų, šiukšlynėlių…

Sunkiausia atkarpa Panerių erozinio kalvyno kraštovaizdžio draustinyje – up and down, up and down – pakyli, nusileidi. Pastoviai! Ant vieno pakilimo suvalgiau savo pietus, pažiūri žemyn į kairę, pažiūri žemyn į dešinę – geras jausmas. Slidu arba smėlėta. Vienoje vietoje paslydau, šaka numovė mano kepurę, ir pyst, guliu sniege ir linksma 😀

Dievinu geležinkelio bėgius, traukinius, kažkas magiško! Panerių geležinkelio stotis.

Takas aplink Vilnių yra 100 km, tačiau aš jį ėjau 5 dienas, daugumą pradėdavau iš namų ir baigdavau namuose arba nuvažiuodavau į vieną pusę su taxi. Labai užskaitau! Pasirodo, galima keliauti, kai kasdien tavo pradžios taškas yra namai.

Nemeluosiu, buvo kilę dvejonių, ar aš ten nuėjau Ispanijoje 350 km per 11 dienų, nes dabar buvau ir pavargus, ir kartais išjungdavau kūną, kad tiesiog mechaniškai eičiau. Tai man priminė Ispanijoje irgi viduryje žygio panašiai jaučiaus. Pradžia ir pabaiga labiausia įkvepia. O ir tos pačios dienos eigoj daug jausmų išgyveni, ir džiugu, ir liūdna, kažką prisimeni, kažką paleidi. Tiek visko daug gali įvykti per tą pačią dieną. Antroje žygio pusėje jau nebeskauda nieko ir lengviau pasidaro. O paskutinę dieną nesinori, kad pasibaigtų.

Esu dėkinga gamtai, ji man tiek džiaugsmo suteikia. Esu dėkinga sniegui, galėjau grožėtis ir aikčioti (ir paslysti, ir kristi į sniego pusnis). Esu dėkinga savo kojoms, kad jos mane nešė. Esu dėkinga miestui, kuris turi tiek daug žalių plotų ir turi taką aplink Vilnių. Vilniau, tu nuostabus! 

Man vis tiek patinka vaikščioti. Tokia buvo mano ekspedicija:)

p.s. čia gali rasti mano žygį Ispanijoje.

Lila patirtis

Lila (Leela) gyvenimo žaidimas buvo sukurtas kažkur prieš 2000 m. Keralos valstijoje, Pietų Indijoje. Žaidimas paremtas vedinėmis žiniomis. Lila yra kaip raktas į vidines būsenas ir dharmos principų pažinimą. Esmė – pažinti save, padeda pamatyti ir suprasti savo kelią.

Rideni kauliuką ir eini per langelius. Niekas nežino, kiek truks tavo asmeninis kelias, gal baigsi per 20 min, o gal žaisi beveik visą parą:) Gal eisi viską sklandžiai tik strėlėmis į viršų, o gal vis leisiesi gyvatėmis žemyn. Tai irgi atsakymas, kuris priverčia susimąstyti apie savo gyvenimą. Dorybės ir ydos. Svarbu pabaigti iki paskutinio langelio, užbaigtumas. Kadangi žaidi tuo pačiu metu ne vienas, tai neįprastas jausmas, kai vienam linksma, kitam labai skauda, kitas susimąstęs savyje, o dar kitas gal šoka.

Keliaujant kiekvienu langeliu tau tai yra ženklai, atsakymai apie tavo gyvenimą, tavo pasirinkimus, kas trukdo, į ką atkreipti dėmesį, kaip sau kenki ir kaip gali padėti. Tikrai įdomi patirtis prisiliesti prie seniai sukurtų, didingų dalykų.

Mano ilgiausias buvo įėjimas. Norint įeiti į žaidimą, turi išridenti 6. Aš jo niekaip neišridenau. Turbūt daugiausia atsakymų gavau prieš pradedant žaisti. Po to viskas ėjosi kaip per sviestą. Įėjau viena iš paskutiniųjų, išėjau viena iš pirmųjų 🙂 Atsakymams integruotis į gyvenimą reikia laiko, tik vėliau suvokiau tikrąją prasmę.

Daug ko nesuprantam gyvenime, būnam pasimetę, daug ko nežinom, kodėl taip nutinka. Linkiu daugiau pastebėti, kur mus nori nuvesti, ką mums nori pasakyti. Tiesiog priimti, kas vyksta.

Hipnotizuojantis dangus

Man dangus nuo mažens buvo žaidimas. Atsiguli ant žemės ir stebi debesis, kurie vis keičia savo formą. Įžvelgi kažkokį gyvūną, po to tas pats debesys virsta medžiu, namu ar žmogumi. Smagu būdavo dalintis su šalia esančiu, ką jis mato, parodyti tuos pačius vaizdus, kaip aš tai matau. Tikrai lavina fantaziją. Ir koks atsipalaidavimas! Guli užvertęs galvą, stebi plaukiančius baltus, purius debesis danguje ir ramu, visiškai nurimusios mintys, nes esi čia ir dabar.

Šis pomėgis neišnyko visą gyvenimą. Tik dabar įgauna didesnę prasmę. Yra padaryta tyrimų, kurie skelbia, jog dangaus meditacija:

  • mažina stresą, atstato energiją, skatina teigiamas emocijas;
  • gerina smegenų, imuninės sistemos, hormonų veiklą;
  • ypatingai gerina smegenų veiklą, susijusią su atmintimi, dėmesio sutelkimu, leidžia susikoncentruoti ir priimti geresnius sprendimus;
  • mažina nerimą ir depresiją, didina optimizmą ir ramybę;
  • padeda nurimti ir leidžia lengviau suprasti savo emocijas, lengviau priimti viską, kas vyksta;
  • žymiai padidina socialinio ryšio jausmą, gerina santykius su aplinkiniais ir savimi.

Atrodo, tiek daug galima gauti iš gamtos, ji tokia turtinga. Lėtesnis gyvenimo tempas, stebėjimas aplinkos, ramesnis vidus, daugiau sąmoningumo ir supratimo.

Gamtos galia – Shinrin yoku

Shinrin yoku – miško maudynės, Japonijos gamtos terapija, arba kitaip gamtos meditacija. Realiai tai susiformavo natūraliai, atsirado poreikis būti gamtoje, dėl per didelio gyvenimo tempo, nuolatinio bėgimo, streso, įtampos, aukštų reikalavimų, visuomenės spaudimo ir t.t. Tikslas – pasikrauti energijos, atgauti jėgas. Būnant gamtoje sumažėja patiriamas stresas, nerimas, nurimsta protas, normalizuojamas kraujospūdis, širdies ritmas, pagerėja atmintis, miego kokybė ir pan.

Nėra kažkokio konkretaus tikslo, kur nueiti, ką pamatyti, esmė priimti visa, kas vyksta, įsisąmoninti, ką matau, ką girdžiu, ką užuodžiu, ką liečiu, galbūt net skonį jaučiu, atkreipiu dėmesį, kaip jaučiasi mano kūnas, kokios mano emocijos ir impulsai veikti. Yra labai daug technikų, dėl to nuostabu praleisti visą dieną gamtoje su šios srities specialistu. Išmoktus pratimus gali pritaikyti savo gyvenime. Įjungiame kuo daugiau sensorių, dėmesingai pastebime viską. Be jokio vertinimo, tiesiog esame kartu, susiliejame su gamta.

Stebėti

Pastebėti gamtą tokią, kokia ji yra, mažiausias detales, smulkmenas. Sustoti prie objekto, kuris patraukia dėmesį, apžiūrėti jį pastebint visus įlinkius, iškilimus, faktūrą, dydį, spalvas. Skirti tam laiko tiek, kiek tik norisi. Leisti sau matyti viską, ką sutinki pakeliui, neskubėti, mėgautis akmenukais, drugeliu, žiedeliais, debesimis, tekančiu vandeniu ir t.t. Būti čia ir dabar. Nebuvau niekada atkreipusi dėmesio, kaip formuojasi kankorėžis!

Užuosti

Tai yra ir kvapų terapija – uosti gaivą, drėgmę, žydinčias gėles, pušis, medieną, dirvą ir kt. Įkvėpti, susilieti su visuma. Buvau pamiršusi, kaip skaniai kvepia gėlės! Tada ėjau ir uosčiau visas. Rožės kvepia skirtingai, visiškai:)

Klausyti

Praplėsti savo dėmesį ir aprėpti tiek garsų, kiek pavyksta išgirsti. Galbūt tai genys kalantis kamieną, gal paukščių sparnai skrodžia orą, kažkur lūžta medžio šakelės, čiurlena upelis. Kiek daug garsų galima pastebėti!

Skonis

O kaip su skonio sensoriu? Galbūt pavyksta kažką pajausti burnoje? Kai leidžiame sau pastebėti skonio receptorius, galbūt rasime prieš tai valgyto maisto pojūtį, o gal norėsime paragauti pušies spyglių, vandens lietaus lašelį. Tiesiog susikoncentruojam į skonio jutimus.

Liesti

Kiek daug galima pajausti faktūrų, tai slidu, tai grubu, sausa ar šlapia. Galime prabraukti pirštus pro medžio kamieno žievę, paimti nukritusį lapą, o kaip akmenuko paviršius? Gal norisi išsiauti iš batų ir pabraidžioti upėje, o gal jausti samanas, žolę po kojomis. Leisti sau tiesiog būti.

Neįmanoma išvengti minčių. Priimti jas kaip praslenkančius debesis danguje. Tiesiog pastebėti, įvardinti ir paleisti. Leidžiu sau būti čia ir dabar, sąmoningai ir dėmesingai pastebėti aplinką. Taip pat galiu pastebėti savo emocijas ir impulsus veikti. Tiesiog būti atviriems visoms patirtims.

Ar ši vieta priima mane? Ar aš ją priimu? Tai visas gyvenimas, ciklas – viskas ratu – mirties ir gyvybės tema. Mes esame daug artimesni gamtai nei įsivaizduojame.

Augalų terapija

Augalų priežiūra turi terapinę naudą. Mokslininkų įrodyta, kad prižiūrint augalus žmogaus smegenys išskiria tris hormonus – energizuojantį adrenaliną, nuotaiką gerinantį seratoniną ir raminantį melatoniną. Taip pat žmogų teigiamai veikia gėlių išvaizda, aromatai, spalvos. Tad ne tik fiziškai atlieki veiksmus, sukoncentruoji dėmesį būti čia ir dabar, bet ir gerėja nuotaika, dvasinė savijauta.

Pati neturiu daržo, nebent pas mamą galiu padirbėti nuvykus, o namie turiu tik keletą vazonėlių. Anksčiau daug keliaudavau, tad stengiausi neturėti gėlių, nes jei turi, reikia atsakingai prižiūrėti ir rūpintis. Šį pavasarį pasėjau namie vėdrynus. Man jie nuostabūs! Žiedai pilnaviduriai stūkso ant kotelio, be jokių lapų, elegantiškai. Kasdien stebiu ir laukiu išdygstant.

Anksčiau tikrai nemėgau jokios veiklos darže: nei ravėti, nei rinkti Kolorado vabalus ar uogas… Tačiau dabar augalai, gėlės, žemės darbai teikia poilsį, ramybę, ugdo sąmoningumą, nes būnu čia ir dabar, užsiimu konkrečiais veiksmais, į kuriuos sukoncentruoju savo dėmesį. Su metais ir man norisi daugiau ramybės, paprastos veiklos. Paimi sėklą, jeigu norisi, apžiūri ją, įkiši į žemę, truputį užkasi, palieji. Ir vėl kartoji.

Einu suleisti rankas į žemę, tai mano poilsis.

Turbūt nebe reikalo girdžiu savo mamą nuolat taip sakant

Nelabai mėgstu sportuoti treniruotėse, jau geriau man atlikti fizinį darbą žemėje ar namie. Ir paprašysiu kokio sunkesnio darbo, kad tikrai jaustųsi, jog kažką nuveikiau 🙂 Iškasti kokią duobę, suakėti, grėboti ar surinkti ir nunešti. Tada galvoju, kad vienu šūviu nušoviau du zuikius – ir pasportavau ir kažką gero padariau. Bet svarbiausia, pailsėjau, galva atsilaisvino, nurimau. Atrodo, tokie maži dalykai gali tiek daug suteikti laimės.

Pasėji sėklas vazonėliuose ar lauke ir lauki. Palieji, patikrini kasdien, galbūt jau yra pirmieji daigų ženklai. Toliau lauki ir stebi. Kai išdygsta, tai suteikia tiek daug laimės! O dar jeigu tai daržovės, vaisiai ar uogos – kuo galėsi džiaugtis, kai užaugs 🙂 Pagrėboji, papureni žemę, išrauni piktžoles aplinkui, rūpiniesi augalėliu. Atrodo, laikas sustoja, visos problemos sumažėja ir būna nevertos didelio dėmesio, nes tą akimirką atrodo – viskas gyvenime yra paprasta.

Rašymo galia

Kai susikaupia per daug, visko tiesiog būna per daug, reikia kažkur tai padėti. Jei kaupsi, slėpsi, bandysi kažkur nukišt, tai niekur nedings. Kažkada išlys ir pradės kenkti. Galima kalbėtis su bet kuo, tiesiog išsakyti viską, arba išrašyti popieriuje.

Rašymo terapijos pradininku laikomas socialinis psichologas James Pennebacker. Jis patvirtino, kad rašymas padeda spręsti psichologines, emocines problemas. Už rašymą yra atsakingas kairysis smegenų pusrutulis, o už kalbėjimą – dešinysis, tad ar rašome, ar kalbame – tai skirtingi dalykai. Bet kokiu atveju, abiejų tikslas, kad žmogus pasijustų geriau.

Įvairūs šalininkai, nepriklausomai, ar tai psichologinės kryptys, ar koučingas, ar močiutės patarimai, visi kalba iš esmės apie tą patį:

  • turėk visada su savimi knygutę ir pasižymėk kažkokias mintis apie tai;
  • skirk kiekvieną rytą 10 min lietis mintims laisvai, nesvarbu apie ką;
  • užsirašyk savo tikslus;
  • vakare atlik dienos refleksiją, atsakyk sau visada į tuos pačius klausimus apie savo dieną;
  • kasdien parašyk, už ką esi dėkingas šiandienai;
  • kasdien parašyk, ką padarei gero šiandien;
  • palinkėjimai sau;
  • laiškų rašymo forma;
  • ir t.t.

Taip, nes tai padeda suprasti patį save. Refleksija, kas tau svarbu, kaip tu jautiesi, ką vienas ar kitas dalykas tau reiškia, į kur atkreipi dėmesį ir pan. Lavinam savo protą, išeiname iš automatinio rėžimo ir bandome susivokti. Ar norisi pilti susikaupusius dalykus iš vaikystės, gal santykiai su kitais žmonėmis, nesėkmės, įvairūs sunkumai. Rašant galima priimti visas patirtis ir įsisąmoninti dabarties momentą.

Net jei rašome bet ką, kas šauna mums į galvą, neanalizuojant, nevertinant, tiesiog išliejant jausmus, mintis, būseną, viską, kas tuo metu „ant liežuvio galo” – tai padeda sudėlioti mintis, taip „prašviesėja” galva esminiams dalykams. Užsirašome tikslus? – tikslas tampa kūnu, realus, mes jam įsipareigojam. Perkratome visą savo dieną? – refleksija apie save, ką man davė ši diena, ką pasiėmiau iš jos. Malonių įvykių žymėjimas? O gal vedame streso ar blogų patirčių kalendorių? – taip galime įsisąmoninti patirtis ir priimti, kas vyksta. Dėkingumo dienoraštis, palinkėjimai sau ugdo atjautą, ir vėlgi, priimti bet kokią patirtį. Laiškų terapija – gali būti rašomi laiškai, tačiau jie neišsiunčiami niekur. Gali rašyti savo tėvams, savo vidiniam vaikui, žmonėms, kurie įskaudino, atsisveikinimo laiškai buvusioms patirtims, situacijoms, sau laiškas į ateitį ir pan.

Prisimenu, per konferenciją „Moters vizija”, 2019 m., Daiva Žeimytė-Bilienė sako: „dabar visos užrašykite vieną konkretų norą, su įvykdymo data, ir padėkite tą lapuką saugiai. Kai išsipildys noras, parašykite man.” Ir aš jai parašiau el. laišką po 3 mėn., kaip ir buvau nurodžius datą 🙂

Visais atvejais mes išrašome emocijas, paleidžiam jas. Už visų žodžių, tikslų, bet kokios patirties slepiasi emocijos. Ką man tai reiškia, kiek aš kreipiu į vieną ar kitą dalyką savo dėmesį, kur mano svoris, ką aš supratau, ką jaučiau, kaip reaguoju. Rašymas padeda viską sudėlioti į vietas, didėja sąmoningumas, kinta požiūris į save ir kitus. Vyksta procesai pasąmonėje, įmanoma išspręsti vidinius konfliktus pasąmonės lygmenyje. Tuo pačiu žmogus tampa lankstesnis, atviresnis galimybėms, yra imlesnis pokyčiams. Tiesiog padeda susigaudyti, kas vyksta 🙂

Teigiama, kad visi didieji žmonės rašė dienoraščius. Kiek daug galios turi, atrodo, toks paprastas dalykas – popieriaus lapas. Rekomenduoju ir tau leisti rankai slysti per popierių.