Įrašuose Rekomenduoju

Meditacija

Sąmoningumas Užsiėmimai Mintys Rekomenduoju

Tibetiečių kalba ‘medituoti’ reiškia ‘pažinti’. Sanskrito kalba reiškia ‘savęs ugdymą’, o išverstas paraidžiui jis kelia asociacijas su žemės dirbimu. Dr. Joe Dispenza knygoje “Atsikratykite įpročio būti savimi”, rašė, kad jam patinka ši darbo su protu ir žemdirbystės metafora. Kultivuodami ar dirbdami žemę, susigulėjusį, kurį laiką dirvonavusį plotą purenate kauptuku ar kokiu kitu įrankiu. Taip sudarote palankesnes sąlygas dygti sėkloms, įsišaknyti gležniems daigeliams. Dirbdami žemę veikiausiai pašalinsite nuo praėjusio sezono likusius augalus, be jokių abejonių, su šaknimis išrausite piktžoles ir išrinksite paviršiun iškilusius akmenis.

Dr. Joe Dispenz rašė, jog medituoti – tai stebėti ir susipažinti, ugdyti savąjį aš ir pažinti tai, kas nėra pažinta, įsisąmoninti įprastas ir iki tol nesuvoktas mintis bei veiksmus, susipažinti apie savo puses, kurias norit priimti, integruoti, koks nenorit būti, susipažinti su mintimis, kurių nebenorite penėti energija, ir elgsenos modeliais, kurių nebenorite kartoti. Išsilaisvinti.

Yra daug meditacijos technikų, visa galybė. Tik bandymo būdu kiekvienas gali atrasti, kurios patinka, kurios rezonuoja, paliečia giliausius užkampius. Anksčiau man nepatiko, atrodė, kažko nesuprantu, kažkas ne taip. Gal dar nebuvau pakankamai užaugus:) Padėjo Mindfulness kursas ir meditacijų grupė, kurioje susipažinom su pačiomis populiariausiomis meditacijomis pasaulyje. Atradau man labiausiai priimtinas – tai kvėpavimo, kūno skenavimo, čakrų, garsų, kalno ar ežero vizualinė, 7 sensorių (rega, uoslė, klausa, skonis, mintys, emocijos/jausmai, impulsas veikti). Šiais laikais galima rasti daug informacijos google ar įrašų youtube, taip pat specializuotų app, kaip mindful. Iš pradžių gal ir norisi įrašo, vedlio, bet ilgiau praktikuojant, norisi tylos, tiesiog buvimo, priėmimo tam, kas vyksta.

Kokias meditacijas mėgsti Tu?

Richard Davidson nustatė, kad žmonių, kurie per meditaciją sužadina tokias pozityvias emocijas kaip meilė ir atjauta, suaktyvėja smegenų sritys, kurios yra atsakingos už pastenkinimo ir laimės pojūtį. Per tokias meditacijas smegenų bangų dažnis pereina į gama diapazoną. Mintys daro poveikį smegenims.

Dan Harris knygoje “10 % laimingesnis” mini, kad apie meditaciją buvo parašyta daugybė mokslo veikalų, pateikusių ilgiausius sąrašus negalavimų, kuriais sergant rekomenduojama medituoti, pavyzdžiui:

  • sergant klinikine depresija;
  • esant priklausomybei nuo narkotikų;
  • linkus persivalgyti;
  • esant rūkymo abstinencijai;
  • sergant vėžiu ir patiriant stresą;
  • patiriant vienatvės jausmą senatvėje;
  • turint dėmesio sutrikimo ir hiperaktyvumo sindromą;
  • sergant astma, žvyneline, turint dirgliosios žarnos sindromą.

Meditacija mažina streso hormonų kiekį, stiprina imuninę sistemą, padeda susikaupti dirbant bei pasiekti geresnių standartizuotų testų rezultatų. Pasirodo, sąmoningumo galia liečia kone visas gyvenimo sritis.

David R. Hawkins knygoje “Paleidimas” rašė: “veiksmingai imuninę sistemą stiprina meditacija. Tyrimai parodė, kad įgudę medituotojai lengviau įveikia stresą ir depresiją. <…> Atsipalaidavimas labai palankiai veikia širdies funkcijas ir kraujo spaudimą.”

Aš užtrukau, kol prisijaukinau meditacijas, bet dabar man tai yra poilsis protui – atrodo, galva tampa lengvesnė, neįsitempus, pati jaučiuosi stabilesnė. Tai yra geras grįžimas į save, susikalibravimas, pasirūpinimas savimi. Ir nesvarbu, ar tai kelios minutės dėmesingo kvėpavimo, ar tai 20 minučių pilnos praktikos atlikimo. Kad ir kiek laiko skiriame, tai jau yra daugiau nei nieko, tik įterpti į savo kasdienybę:)

Žygis iš namų – 280 km per 12 d.

Veiklos Kelionės Užsiėmimai Rekomenduoju

Pirminė idėja buvo atkartoti Ispanijoje eitą piligriminį Primitivo žygį, kur per 11 dienų nuėjau 350 km. Buvau įsitikinus, kad tada ėjau 12 dienų, tai simbolikos neišlaikiau 😀 Ir tai pastebėjau atsitiktinai, nes galvoju, dabar pažiūrėsiu, kokį rašiau pavadinimą to įrašo. Ou well 🙂

Kaip aš taip sugalvojau? – atsikeli Naujųjų metų rytą ir nori metus pradėti su nuotykiais. Ir šauna į galvą mintis atkartoti piligriminį žygį iš namų Vilniuje. Kūrybiškai žiūrėti į problemų sprendimą – dėl viruso negalim keliauti į užsienį ar net į kitą savivaldybę, tad ką aš galiu padaryti iš namų 🙂

Suprantu, kad kitos sąlygos, žiema, 16 val. jau reikia skubėti iš miško, nes tuoj bus tamsu. Neėmiau atostogų. Maršrutas nėra kažkoks įspūdingas užsienio kraštovaizdis. Kasdien grįžti namo, dirbi, gamini valgyti ir pan. Tad ir kilometrų mažiau surinkau. BEEET. Užskaitau!

Ėjau 5 pilnas ne darbo dienas – labai pasitarnavo Takas aplink Vilnių. Ir 7 dienas ėjau po darbo – ten, kur apšviesta, realiai gatvėmis. Ne darbo dienomis išeidavo apie 30 km. Kitomis dienomis mažiau.

Tai kai ėjau darbo dienomis vakarais miestu, kur akys veda, kur apšviesta. Sugalvoji, šiandien eisiu iki Santariškių ir grįšiu per Laisvės pr., o kitą dieną šausiu iki Big’o ir atgal Ukmergės plentu. Arba skolintą knygą nunešti savininkui gyvenančiam prie TV bokšto. Na įvairiausiai, bet supratau, kad niekas nebegyvena toli 😀 Viskas yra pasiekiama kojomis, visi rajonai yra geri gyventi ir susisiekimas puikus 🙂 Vilnius tapo mažas! Nebebuvo maršruto kur eiti, tai 3 kartus ėjau tiesiog pakrante pirmyn ir atgal.

O ne darbo dienomis buvo puikus tikslas Takas aplink Vilnių. Jis nerealus, labai rekomenduoju! Tiek žalumos, tiek miškų Vilniuje! Visi mikrorajonai turi kažkokį parką, mišką, taką, nuostabu! Susipažinau naujai su miestu.

Verkių regioninis parkas – vienintelė atkarpa yra kilpos tipo, gali pradėti tam pačiam taške ir užbaigti. Lengva, tarp Žaliųjų ežerų, tinka paprastam pasivaikščiojimui su pokalbiais.

Buvo tokių gražių atkarpų, kur nori atsitempti savo draugus ir parodyti, pasidalinti, bet net negalėčiau atkartoti, kur jos tokios randasi 😀 Eikit visą taką:)

Įsidėdavau 1 valgymą su savimi – termosą puodelį arbatos ir sumuštinį ar kažką į dėžutę. Būdavo mano piknikas, bet greitas, 10 min ir vėl eini. Realiai pertraukų nelabai dariau, taupiau laiką… Ir šiaip ėjau greitu žingsniu, ne varnas gaudant.

Va Karoliniškių kraštovaizdžio draustinis visada man buvo keistas savo šituo kalnu, užlipti taaaaip linksma, kai tikrai atsiranda aukščio nesaugumo jausmas! O užlipus ant Piliakalnio atodangos matosi nebloga panorama.

Žmonių sutikdavau ne daug. Daugiausia jaunos šeimos su vaikais, kur su rogutėmis nučiuožti nuo kalnelio. Tada tiesiog vienoj vietoj daug žmonių. Kaip Saulės slėnis – labai gražus pačiuožinėti, pažaisti su vaikais.

Kai daugiau prisnigo, sutikau Belmonte, Ribiškėse, Rokantiškėse žmonių su lygumų slidėmis. Pavydėjau jiems!

Naujai sužibo man Antakalnio visi miškai, taip pat nauja dviračių tako atkarpa palei upę. Ten puiki vieta gyventi:) Taip pat patiko įvairi technika ant Gariūnų apžvalgos aikštelės.

Man labai pasisekė, kad paskutines dvi dienas ėjau, kai buvo taaaaaip balta, gražiai prisnigę. Buvo atgaiva sielai. Kiek gamta daug džiaugsmo gali suteikti! Viską norėjos fotografuoti, žaisti su sniegu, čiuožinėti. Labai gera!

Žymėjimas ne visada buvo geras. Pavyzdžiui, Belmonte ženklas apsuktas į priešingą pusę. Gerai, kad turėjau įsirašius žemėlapį, tai vis galėjau pasitikrinti. Buvau ne kartą paklydus, teko grįžti arba bristi per mišką. Bet man dėl to net linksmiau. Pati viena eini, juokies balsu, skėriačioji rankomis. Gyvenimas yra nenuspėjamas!

Nebuvau girdėjus apie Tuputiškių Serpantiną! Kažkas nerealaus, mažutis, suktais posūkiais, aišku, buvo slidu, paslyyyydau, bet tiek džiaugsmo suteikė tokie atradimai!

Buvo ir nejaukių atkarpų, kur dairaisi ir tikiesi, kad niekas neprisikabins ir nieko blogo nenutiks. Nelabai kaip smagu buvo eiti Naujininkuose, ypatingai Juodšilių gatve, kur vien kitataučiai kalbėjo, daug garažiukų, šiukšlynėlių…

Sunkiausia atkarpa Panerių erozinio kalvyno kraštovaizdžio draustinyje – up and down, up and down – pakyli, nusileidi. Pastoviai! Ant vieno pakilimo suvalgiau savo pietus, pažiūri žemyn į kairę, pažiūri žemyn į dešinę – geras jausmas. Slidu arba smėlėta. Vienoje vietoje paslydau, šaka numovė mano kepurę, ir pyst, guliu sniege ir linksma 😀

Dievinu geležinkelio bėgius, traukinius, kažkas magiško! Panerių geležinkelio stotis.

Takas aplink Vilnių yra 100 km, tačiau aš jį ėjau 5 dienas, daugumą pradėdavau iš namų ir baigdavau namuose arba nuvažiuodavau į vieną pusę su taxi. Labai užskaitau! Pasirodo, galima keliauti, kai kasdien tavo pradžios taškas yra namai.

Nemeluosiu, buvo kilę dvejonių, ar aš ten nuėjau Ispanijoje 350 km per 11 dienų, nes dabar buvau ir pavargus, ir kartais išjungdavau kūną, kad tiesiog mechaniškai eičiau. Tai man priminė Ispanijoje irgi viduryje žygio panašiai jaučiaus. Pradžia ir pabaiga labiausia įkvepia. O ir tos pačios dienos eigoj daug jausmų išgyveni, ir džiugu, ir liūdna, kažką prisimeni, kažką paleidi. Tiek visko daug gali įvykti per tą pačią dieną. Antroje žygio pusėje jau nebeskauda nieko ir lengviau pasidaro. O paskutinę dieną nesinori, kad pasibaigtų.

Esu dėkinga gamtai, ji man tiek džiaugsmo suteikia. Esu dėkinga sniegui, galėjau grožėtis ir aikčioti (ir paslysti, ir kristi į sniego pusnis). Esu dėkinga savo kojoms, kad jos mane nešė. Esu dėkinga miestui, kuris turi tiek daug žalių plotų ir turi taką aplink Vilnių. Vilniau, tu nuostabus! 

Man vis tiek patinka vaikščioti. Tokia buvo mano ekspedicija:)

p.s. čia gali rasti mano žygį Ispanijoje.

Paleidimas – David. R. Hawkins

Knygos Rekomenduoju

Jeigu norime nuraminti minčių šėlsmą galvoje, prie jų reikia prieiti per emocijas. Kai paleidžiame iš savęs emociją, drauge su jos energija dingsta visas spiečius minčių, kurios kėlė galvoje sumaištį.

Kai paleidžiame iš savęs troškimus ir kai tiesiog pasirenkame ką nors turėti, tie dalykai ateina į mūsų gyvenimą beveik magišku būdu. Ką turime galvoje, tas pasireiškia pasaulyje. Galime turėti viską, ką pasirenkame gyvenime. <…> Svarbu tampa ne ką darome, o kas esame. Nuo darymo pereiname į buvimą. Iš pradžių įrodome sau, kad galime turėti, ko mums reikia. Galime turėti faktiškai viską. Žmonės ieško mūsų draugijos ne todėl, kad mes ką nors turime, ir ne todėl, kad darome ką nors ypatinga – juos domina mūsų asmenybė. Žmonės tiesiog nori būti šalia mūsų. Mūsų socialinį reikšmingumą lemia ne madingas automobilis, ne prabangūs namai, ne aukštos pareigos ir ne titulai. Mes esame žmonės, šalia kurių malonu būti ir kuriuos tikrai verta paižinoti. Esame charizmatiški.

Kai atsisakome lūkesčių apskritai, gauname iš gyvenimo tai, ko iš tiesų esame verti. Lūkesčiai trukdo patirti tikrą ir nuoširdų pasitenkinimą. Kai mūsų lūkesčiai lieka nepatenkinti, natūraliai kyla pyktis. <…> Mums atrodo, kad laimė priklauso nuo gebėjimo kontroliuoti įvykius, kurie mus trikdo. Tačiau iš tikrųjų trikdo ne patys įvykiai, o mūsų mintys apie tuos įvykius. Įvykiai yra gyvenimo faktas. Jie yra neutralūs. Mes patys juos padarome gerus ar blogus ir tai priklauso tik nuo mūsų požiūrio – ar priimame įvykius, ar jų nepriimame. Jeigu įsikabiname į kokį negatyvų jausmą, vadinasi, slapta tikimės, kad tai padės patenkinti kokius nors mūsų lūkesčius, tačiau visada įvyksta priešingai.

Jausmai ateina ir praeina, o aš lieku toks pat. Jausmai – bangelės tvenkinio paviršiuje, o aš esu tvenkinio gelmė, kur visada yra ramybė.

Dauguma nuomonių, kurias mes diena iš dienos girdime, iš tikrųjų yra mažai ko vertos. Kiekvienas gatvėje sutiktas žmogus turi šimtus nuomonių apie tūkstančius įvairių dalykų, bet tos nuomonės nuolat keičiasi ir priklauso nuo mados, žiniasklaidos įtakos ir dar nuo daugelio įvairių dalykų. Kas vakar buvo “ne”, šiandien tampa “taip”. Kas buvo tikra iš ryto, vakare tampa klaidinga. Tas pats pasakytina ir apie mūsų nuomones. Jos irgi keičiasi ir beveik niekada tiksliai neatspindi tikrovės. Jei pažvelgtume į gyvenimą, pamatytume, kad visos mūsų padarytos klaidos rėmėsi tam tikromis nuomonėmis. Kai remiamės savo ar kitų žmonių nuomonėmis, esame pažeidžiami. Pažiūrėkite į nuomonės kaip į idėjas, kurios mums arba patinka, arba nepatinka.

Manau, mums tiesiog reikia suvokti, kad kiekvieną dieną esame programuojami. Kai tai įvyksta, galime patikrinti programų vertę, o paskui jas demontuoti. Galime atmesti negatyvias iš pasaulio gautas programas, galime neleisti, kad kiti mus išnaudotų, kad verstų mus švaistyti energiją veiklai, kuri naudinga tik jiems. <…> Prisiimame atsakomybę už savo protą, užuot jį atidavę televizijai, laikraščiams, žurnalams, internetui. Patys nusprendžiame formuoti jo turinį, užuot leidė tą daryti kitiems.

Drąsa skatina peržengti esamas asmenybės ribas ir atskleisti tuos savo aspektus, apie kuriuos pirmiau nieko nežinojome, bet dabar mes juos jau retkarčiais pajuntame ir apie tai liudija vidinės tylos bei ramybės akimirkos, per kurias mus aplanko nepaprastas aiškumas ir jautrumas grožiui. Tokiomis akimirkomis nutyla vidinis proto dialogas. Tos akimirkos nepamirštamos. Iš pradžių jos atrodo atsitiktinės ar kad jas sukėlė kokie nors išoriniai reiškiniai, pavyzdžiui, saulėlydžio grožis, įspūdinga muzika ar švelnus mylimo žmogaus gestas. Bet kai tokios akimirkos ima kartotis dažniau ir kai mes imame jas analizuoti, tama aišku, kad išorinės aplinkybės nėra tikroji tokių potyrių priežastis. Tikroji priežastis – mūsų viduje, tikroji priežastis nurimęs minčių, pojūčių, emocijų ir prisiminimų srautas. Ar gali būti taip, kad už išorinio pasaulio ir mūsų proto sumaišties egzituoja tylos ir ramybės erdvė, kuri laukia mūsų?

Tada pasaulis atrodo harmoningas, o jeigu toks paveikslas pasikeičia, vertiname tai kaip savo vidinių konfliktų atspindį. Visi negatyvūs jausmai yra tik mūsų pačių problema, kurią išspręsti turime mes patys – išorėje sprendimo nėra. Svarbiausia – kuo mes tampame, o ne ką turime ar ką darome.

Reakcijos į įvairias situacijas priklauso nuo mūsų sąmonės lygio. Kaip reaguosime, lemia mūsų nuslopintas negatyvumas. Būtent vidinis negatyvumas išprovokuoja situacijas, kurias paskui kaltiname dėl savo stresinių reakcijų. Viskas, ką patiriame išoriniame pasaulyje, yra mūsų vidinio pasaulio projekcija.

Paleidę negatyvumą mes pajuntame energijos antplūdį. Taip atsitinka todėl, kad jausmams slopinti reikia daug energijos ir kai tuos jausmus paleidžiame, energija išsilaisvina ir mes ją galime nukreipti į pozityvius tikslus – kūrybą, bendravimą, augimą. <…> Neieškokite sprendimų ir paleiskite visus jausmus, kurie susiję su jūsų problema. Kai tai padarome, atsakymas tampa savaime aiškus ir ieškoti net nereikia.

Didžiosios dalies mūsų veiksmų ir prisirišimų pagrindas yra baimė, kaltė, pyktis ir išdidumas. Kai tik šių negatyvių jausmų nelieka, mes pradedam kilti link drąsos – prasideda realūs gyvenimo pokyčiai. Kartais mūsų veikla nepasikeičia, bet pasikeičia jos motyvai, todėl ir rezultatų sulaukiame kitokių nei anksčiau. Bent jau emocinis gyvenimo fonas tampa kur kas šviesesnis. Vietoje abejotino pasitenkinimo jaučiame džiaugsmą. Pasikeičia požiūris į darbą. Dabar dirbame ne todėl, kad privalome, bet dėl to, kad darbas mums patinka ir mes jį norime dirbti. Kai dirbame su džiaugsmu, energijos darbui sunaudojame kur kas mažiau nei anksčiau, kai dirbome iš būtinybės. <…> Svarbu ne pati veikla, o kokie motyvai, kurie skatina mus veikti.

Baimė ir kaltė yra pagrindinės priežastys, dėl kurių mūsų kūną pakerta ligos ir kurios veda mus į nesėkmę visose gyvenimo srityse. Nuo įvairių pavojų mus kur kas efektyviau apsaugo meilė, o ne baimė. Pavyzdžiui, daugybė žmonių rūpinasi savo kūnu, nes bijo susirgti ir numirti, bet argi nebūtų geriau, jei jie prižiūrėtų kūną skatinami meilės? Ar nebūtų geriau, jei tarnautume artimiems žmonėms ne todėl, kad bijome juos prarasti, bet todėl, kad juos mylime? Būname mandagūs su žmonėmis, nes bijome, kad jie apie mus susidarys blogą nuomonę, bet gal geriau taip elgtis todėl, kad žmones vertiname? Stengiamės gerai dirbti, nes bijome netekti darbo, bet jei gerai dirbtume siekdami duoti daugiau naudos žmonėms, argi rezultatai nebūtų geresni? Argi nebūtume saugesni kelyje, jei atsargiai vairuotume ne iš baimės sukelti avariją, o brangindami savo ir kitų žmonių sveikatą ir gyvybę?

Kai paleidžiame negatyvius jausmus, o ypač kaltę, nustojame traukti prie savęs ligą. Kai mus slegia kaltės jausmas, pasąmoningai norime sulaukti bausmės ir protas tą bausmę pritraukia. Viena iš bausmės formų yra liga, skausmas ir kančia.

Lila patirtis

Veiklos Renginiai Rekomenduoju

Lila (Leela) gyvenimo žaidimas buvo sukurtas kažkur prieš 2000 m. Keralos valstijoje, Pietų Indijoje. Žaidimas paremtas vedinėmis žiniomis. Lila yra kaip raktas į vidines būsenas ir dharmos principų pažinimą. Esmė – pažinti save, padeda pamatyti ir suprasti savo kelią.

Rideni kauliuką ir eini per langelius. Niekas nežino, kiek truks tavo asmeninis kelias, gal baigsi per 20 min, o gal žaisi beveik visą parą:) Gal eisi viską sklandžiai tik strėlėmis į viršų, o gal vis leisiesi gyvatėmis žemyn. Tai irgi atsakymas, kuris priverčia susimąstyti apie savo gyvenimą. Dorybės ir ydos. Svarbu pabaigti iki paskutinio langelio, užbaigtumas. Kadangi žaidi tuo pačiu metu ne vienas, tai neįprastas jausmas, kai vienam linksma, kitam labai skauda, kitas susimąstęs savyje, o dar kitas gal šoka.

Keliaujant kiekvienu langeliu tau tai yra ženklai, atsakymai apie tavo gyvenimą, tavo pasirinkimus, kas trukdo, į ką atkreipti dėmesį, kaip sau kenki ir kaip gali padėti. Tikrai įdomi patirtis prisiliesti prie seniai sukurtų, didingų dalykų.

Mano ilgiausias buvo įėjimas. Norint įeiti į žaidimą, turi išridenti 6. Aš jo niekaip neišridenau. Turbūt daugiausia atsakymų gavau prieš pradedant žaisti. Po to viskas ėjosi kaip per sviestą. Įėjau viena iš paskutiniųjų, išėjau viena iš pirmųjų 🙂 Atsakymams integruotis į gyvenimą reikia laiko, tik vėliau suvokiau tikrąją prasmę.

Daug ko nesuprantam gyvenime, būnam pasimetę, daug ko nežinom, kodėl taip nutinka. Linkiu daugiau pastebėti, kur mus nori nuvesti, ką mums nori pasakyti. Tiesiog priimti, kas vyksta.

Bėgančios su vilkais – Clarissa Pinkola Estés

Knygos Rekomenduoju

“Būtent tą ir siūlo mums laukinė prigimtis – galimybę išsiaiškinti, su kuo susidūrėme: susitelkti, sustoti, įsižiūrėti, užuosti, įsiklausyti, pajusti, paragauti. Dėmesio sutelkimas – geras būdas panaudoti visas jusles, tarp jų ir intuiciją. Būtent čionai, į šį pasaulį tolydžio sugrįžta moterys, norėdamos atgauti prarastą balsą, išbarstytas vertybes, prisiminti savo fantazijas, vizijas, aiškiaregystės galias, senąsias moterų istorijas bei legendas. Tokia yra susitelkimo ir kūrybos prigimtis. Jeigu pametėte savo tikslą, nesiblaškykite, o tūnokite ramiai. Paimkite į glėbį idėją ir švelniai, iš lengvo ją sūpuokite. Dalį jos pasilikite, o kitą dalį išmeskite – ir pamatysite, ji pati atsinaujins. Nieko daugiau ir nereikia daryti.”

Knygoje tyrinėjamas moters dvasinis pasaulis per pasakų, sakmių, mitų, legendų archetipus. Kiekviena moteris turi vidinę jėgą, galią, turi išmintį, aistrą ir instinktus. Gimstame su stipriu vidiniu balsu, su laukine prigimtimi, bet laikui bėgant prisitaikome civilizacijoje, vis mažiau panaudojame savo instinktus, vis mažiau girdime savo vidinį balsą. Autorė kviečia pažadinti laukinę moterį, vėl atkurti savo instinktus, laukinės prigimties šauksmą, siekia pabudinti vidinį balsą, paklusti savo natūraliems ciklams, būti atvira sau.

Rekomenduoju kiekvienai moteriai.

Hipnotizuojantis dangus

Veiklos Mintys Rekomenduoju

Man dangus nuo mažens buvo žaidimas. Atsiguli ant žemės ir stebi debesis, kurie vis keičia savo formą. Įžvelgi kažkokį gyvūną, po to tas pats debesys virsta medžiu, namu ar žmogumi. Smagu būdavo dalintis su šalia esančiu, ką jis mato, parodyti tuos pačius vaizdus, kaip aš tai matau. Tikrai lavina fantaziją. Ir koks atsipalaidavimas! Guli užvertęs galvą, stebi plaukiančius baltus, purius debesis danguje ir ramu, visiškai nurimusios mintys, nes esi čia ir dabar.

Šis pomėgis neišnyko visą gyvenimą. Tik dabar įgauna didesnę prasmę. Yra padaryta tyrimų, kurie skelbia, jog dangaus meditacija:

  • mažina stresą, atstato energiją, skatina teigiamas emocijas;
  • gerina smegenų, imuninės sistemos, hormonų veiklą;
  • ypatingai gerina smegenų veiklą, susijusią su atmintimi, dėmesio sutelkimu, leidžia susikoncentruoti ir priimti geresnius sprendimus;
  • mažina nerimą ir depresiją, didina optimizmą ir ramybę;
  • padeda nurimti ir leidžia lengviau suprasti savo emocijas, lengviau priimti viską, kas vyksta;
  • žymiai padidina socialinio ryšio jausmą, gerina santykius su aplinkiniais ir savimi.

Atrodo, tiek daug galima gauti iš gamtos, ji tokia turtinga. Lėtesnis gyvenimo tempas, stebėjimas aplinkos, ramesnis vidus, daugiau sąmoningumo ir supratimo.

Lietuvos vizionierės – Elena Gasiulytė – taip, mes turime įkvepiančių moterų!

Knygos Rekomenduoju

Lengvu stiliumi parašyta knyga apie Lietuvos moteris ar kaip kitaip susijusias moteris su Lietuva. Piešiniai – Miglės Anušauskaitės. Galbūt rašytoja Elena Gasiulytė rašo nebūtinai tiesą, tačiau, mano manymu, puikiai perteikia kiekvieną asmenybę. Jos įkvepia ir parodo, kad bet kokiu laikmečiu buvo aktualios tos pačios temos, niekas nepasikeitė.

Taip ir regėjau Žemaitę (Juliją Baniuševičiūtę-Žymantienę rūkančią po obelimi, einančią į šokius ir su ta pačia skarele vykstant į Ameriką. Visiškai man perpiešė Žemaitės portretą, žinomą nuo 2 litų kupiūros.

Arba sužinojau apie maištininkę Emma Goldman. Net ieškojau mėlynojo namo Kaune, kuris įsikūręs socialinis centras “Emma”, labiau tai draugija su biblioteka, dirbanti tik ketvirtadieniais.

“Emma Goldman buvo labai žema. Su visais batais siekė vos daugiau kaip metrą penkiasdešimt. Kartą kalėjime ją kalbinusi žurnalistė Nellie Bly prisipažino tikėjus rasti grėsmingą privačios nuosavybės naikintoją, kapitalistų žudikę, riaušių kurstytoją su raudona vėliava vienoje rankoje ir deglu – kitoje. Taip Emmą įsivaizdavo žiniasklaida. Iš tikrųjų Nellie pamatė smulkutę mergaitiškos išvaizdos riestanosę melsvai pilkšvomis išraiškingomis akimis. Kodėl tokia didelė ir galinga Amerika šitaip bijojo mažutės rytų europietės? Mažutės moterys ne visuomet nešiojasi šautuvus ar durklus batų auluose, bet kartais yra apsiginklavusios dideliais žodžiais. Kritikos bijo visos sistemos ir santvarkos – autoritarinės ir netgi neva demokratiškos. Dar jos bijo tų nuolatos klausinėjančiųjų. Bijo sąmoningumo. Žadinti jį Emma laikė viso gyvenimo tikslu. Už tai iš Jungtinių Valstijų nusipelnė taip išpopuliarėjusio titulo – pavojingiausia Amerikos anarchistė.”

Arba lietuvių žydų kilmės Clara Rockmore išgarsino teremino instrumentą, galėtume sakyti, DJ užuomazgos 🙂

Lietuvių žydų kilmės Clara Rockmore groja tereminu

Ar galėtume istorijoje turėti dar daugiau “kietų” moterų, jei jos nebūtų vyrų šešėlyje? Kiek yra aktuali vyrų ir moterų tema? Išplauti, išskalbti, pagaminti valgyti, užauginti vaikus, uždirbti pinigus, kol vyras realizuoja save. Ak…

Taip pat rasite garsias moteris, kaip Boną Sforzą, Sofiją Tyzenhauzaitę De Šuazel-Gufjė, Sofiją Čiurlionienę-Kymantaitę, Jurgą Ivanauskaitę ir t.t. Rekomenduoju!

Romantiškasis žiemos sodas

Vietos Rekomenduoju

Kretingoje yra paslaptingai romantiška vieta, pulsuojanti savo istorija, žymiausia dėl savo žiemos sodo, kuris sukuria ypatingą atmosferą. Neabejoju, kad čia vyrai peršasi, vyksta pasimatymai, vestuvių ceremonijos ar fotosesijos, krikštynos, gimtadieniai, ypatingos progos ir staigmenos. Mane labai žavi stiklinės, šviesios erdvės, o čia dar užpildyta įvairiausia žaluma, fontanais ir baseinėliais, vėžliais ir žuvimis. Taip pat reikia paminėti, kad rūmai turi didelį parką, tvenkinį, kitus istorinius objektus, kuriuose įkurtos eksponatų erdvės. Tiškevičiai turėjo skonį.

Žmogus: Frida Kahlo

Žmonės Rekomenduoju

Frida Kahlo (1907-1954), Meksika. Meno kryptis – surrealizmas, realizmas. Visą gyvenimą Fridą lydėjo fizinis skausmas, įvairios ligos, traumos, sveikatos sutrikimai. Jos vyras buvo 20 metų vyresnis už ją.

Man ši moteris įkvepia savo autentiškumu. Tai drąsi, užsispyrusi ir stipri asmenybė. Dažnai piešė save, pagrindinės temos – jos gyvenimo įvykiai, atsispindi skausmas ir kančia, bet visur – dvasinė stiprybė, išdidumas.

Apie dailininkę yra sukurtas meninis biografinis filmas. Man tai vienas gražiausių filmų. Scenos sustingsta į dailininkės paveikslus. Pateikta jautriai ir subtiliai.

Gamtos galia – Shinrin yoku

Veiklos Sąmoningumas Rekomenduoju

Shinrin yoku – miško maudynės, Japonijos gamtos terapija, arba kitaip gamtos meditacija. Realiai tai susiformavo natūraliai, atsirado poreikis būti gamtoje, dėl per didelio gyvenimo tempo, nuolatinio bėgimo, streso, įtampos, aukštų reikalavimų, visuomenės spaudimo ir t.t. Tikslas – pasikrauti energijos, atgauti jėgas. Būnant gamtoje sumažėja patiriamas stresas, nerimas, nurimsta protas, normalizuojamas kraujospūdis, širdies ritmas, pagerėja atmintis, miego kokybė ir pan.

Nėra kažkokio konkretaus tikslo, kur nueiti, ką pamatyti, esmė priimti visa, kas vyksta, įsisąmoninti, ką matau, ką girdžiu, ką užuodžiu, ką liečiu, galbūt net skonį jaučiu, atkreipiu dėmesį, kaip jaučiasi mano kūnas, kokios mano emocijos ir impulsai veikti. Yra labai daug technikų, dėl to nuostabu praleisti visą dieną gamtoje su šios srities specialistu. Išmoktus pratimus gali pritaikyti savo gyvenime. Įjungiame kuo daugiau sensorių, dėmesingai pastebime viską. Be jokio vertinimo, tiesiog esame kartu, susiliejame su gamta.

Stebėti

Pastebėti gamtą tokią, kokia ji yra, mažiausias detales, smulkmenas. Sustoti prie objekto, kuris patraukia dėmesį, apžiūrėti jį pastebint visus įlinkius, iškilimus, faktūrą, dydį, spalvas. Skirti tam laiko tiek, kiek tik norisi. Leisti sau matyti viską, ką sutinki pakeliui, neskubėti, mėgautis akmenukais, drugeliu, žiedeliais, debesimis, tekančiu vandeniu ir t.t. Būti čia ir dabar. Nebuvau niekada atkreipusi dėmesio, kaip formuojasi kankorėžis!

Užuosti

Tai yra ir kvapų terapija – uosti gaivą, drėgmę, žydinčias gėles, pušis, medieną, dirvą ir kt. Įkvėpti, susilieti su visuma. Buvau pamiršusi, kaip skaniai kvepia gėlės! Tada ėjau ir uosčiau visas. Rožės kvepia skirtingai, visiškai:)

Klausyti

Praplėsti savo dėmesį ir aprėpti tiek garsų, kiek pavyksta išgirsti. Galbūt tai genys kalantis kamieną, gal paukščių sparnai skrodžia orą, kažkur lūžta medžio šakelės, čiurlena upelis. Kiek daug garsų galima pastebėti!

Skonis

O kaip su skonio sensoriu? Galbūt pavyksta kažką pajausti burnoje? Kai leidžiame sau pastebėti skonio receptorius, galbūt rasime prieš tai valgyto maisto pojūtį, o gal norėsime paragauti pušies spyglių, vandens lietaus lašelį. Tiesiog susikoncentruojam į skonio jutimus.

Liesti

Kiek daug galima pajausti faktūrų, tai slidu, tai grubu, sausa ar šlapia. Galime prabraukti pirštus pro medžio kamieno žievę, paimti nukritusį lapą, o kaip akmenuko paviršius? Gal norisi išsiauti iš batų ir pabraidžioti upėje, o gal jausti samanas, žolę po kojomis. Leisti sau tiesiog būti.

Neįmanoma išvengti minčių. Priimti jas kaip praslenkančius debesis danguje. Tiesiog pastebėti, įvardinti ir paleisti. Leidžiu sau būti čia ir dabar, sąmoningai ir dėmesingai pastebėti aplinką. Taip pat galiu pastebėti savo emocijas ir impulsus veikti. Tiesiog būti atviriems visoms patirtims.

Ar ši vieta priima mane? Ar aš ją priimu? Tai visas gyvenimas, ciklas – viskas ratu – mirties ir gyvybės tema. Mes esame daug artimesni gamtai nei įsivaizduojame.