Camino Primitivo – 350 km per 11 d.

Kaip visa tai įvyko? Norėjau atostogų, nežinojau, kaip praleisti laiką. O čia labai paprasta, turi maršrutą, nereikia daugiau nieko planuoti, tik eiti. Jokių nakvynių rinkimosi, maisto vietų žiūrėjimo, objektų ieškojimo ir pan. Eini ir nežinai, kas tavęs laukia, ką tau suplanavusi šiandiena 🙂 Ir žinai, kas keisčiausia? – Daugumos atsakymas toks pats – pigios atostogos.

Eina žmonės tokie patys, kaip ir Tu, su kiekvienu rasi bendrą kalbą, ar tai lengvas pokalbis apie kasdienybę, ar tai iš širdies plaukiančios temos, įvairios diskusijos apie pasaulį ir pan. Viskas taip paprasta, turi tik kuprinę (beje, mano buvo mažiausia iš visų, ką sutikau, ir dar mano kuprinės pusė turinio buvo maistas. Neįsivaizduoju, ką kiti ten tempia 🙂 ), gali turėti app’są, kuris rodo nakvynės vietas, maisto vietas, vaistines ir pan., ir kartais sutinki žmonių – gali su kažkuo pabendrauti arba gali keliauti vienas. Aišku, dažniausia stebi aplinką, seki geltoną rodyklę arba miestuose ant grindinio, namų sienų esančią štai tokią kriauklę.

Aš išsirinkau sudėtingiausią, sunkiausią, patį pirmąjį piligriminį kelią Primitivo (Ispanija), nes na man reikėjo iššūkių, norėjosi kažkokios prasmės, o ne šiaip kelio, ir jo trukmė atitiko mano atostogų laiką. Prasideda Oviedo, baigiasi Santiago de Compostela. Atvykau lėktuvu į Madridą, naktiniu autobusu atvažiavau į Oviedo, pašmirinėjau ir nebežinodama ką daugiau beveikti antroje dienos pusėje pradėjau žygį. Kasdien nueidavau apie 30-35 km. Vieną dieną ėjau 15 km, nes nuo starto po kokių 4-5 dienų man baisiai pradėjo skaudėti koją – to nebuvau suplanavus. Skausmas nedingo grįžus namo dar keletą mėnesių. Atrodo, suplanuoji viską – savo kuprinės turinį, skrupulingai atrenki daiktus, drabužius, pasidomi keliu, bet savo sveikatos nesuplanuosi:) Taip pat vieną dieną siunčiau savo kuprinę, ėjau be jos, ir labai geras sprendimas, nes tą dieną lijo (nepamirškim ir skaudančios kojos). Labai patogu – užrašai į kur nori, kad būtų nuvežta kuprinė ir viskas. Kai kurie sakė, kad visada rinktųsi siųsti kuprinę, nes žygį nori paskirti sau, o ne kuprinės tarnystei 🙂

Pagrindinė mintis buvo – priimti viską, kaip yra.

Į šį žygį ėjau prieš metus tokiu pačiu metu kaip dabar, gegužės mėnesį. Pradžioje ėjau viena ir daug kilometrų, nes neturėjau ką daugiau veikti. Kai pradėjo skaudėti koją, pradėjau eiti lėčiau, sutapo tempas su kitais piligrimais, atsirado pokalbių, nakvynės vietose pradėjau matyti tuos pačius veidus, kartu vakarieniauti. Aš turėjau etiketę, žmonės mane pamatę, sakydavo: „čia ta, kur bėga” ir šypsosi 😀 Net jei tai sako ispanų ar italų kalba, supranti, ką nori pasakyti.

Vaizdai nerealūs, įspūdingi, visko buvo – miško takelių, gatvių, kaimų, laukų, kalnų. Vieną pilną dieną reikėjo eiti per kalnus – įspūdinga! Per visas dienas galbūt buvo 3 didesni miesteliai: pradžioje ir pabaigoje, ir kažkur viduryje žygio. Dažniausia tai mažos gyvenvietės ir tų pačių nelabai daug. Bet akims atgaiva, pradedi dažnai su rūku, matai, kaip aušta diena, pradedi nusirenginėti visus sluoksnius, gėriesi viskuo, ką sutinki, gyvūliais, gėlėmis, medžiais, upeliais, pastatais, visiškai būni čia ir dabar. Tikrai išsivaliau galvą. Nebe reikalo sako, kad kai pakeiti savo kasdienybę, pamatai rutiną iš šalies, išryškėja esminiai dalykai, problemos patampa tokios mažos.

Ar matote Lietuvos lipduką? 🙂

Nakvynės namai dažniausia būdavo niekur, turiu galvoje, laukuose, stovi keli namai ir viskas. Kaina kažkur 10 eur, pasižiūri app’se nuotraukas, įvertinimus, dažniausia puikios vietos, dviaukštės lovos, tik kitų žmonių knarkimas gali trukdyti:))

Vakarienė toje pačioje vietoje dažniausia irgi 10 eur. Tik ten visa puota, prasideda apie 21 val., duoda didelius indus dalintis su kitais – pradžiai salotos ar sriuba, tada koks nors troškinys, desertas ir vyno taurė, kava. Taip, sprogsti nuo maisto. Ko tik nevalgiau, geriausiai maitinausi: jaučio žandai, skrandžio avinžirnių sriuba, jautienos ar avienos troškinys; desertui dažnai gausi ryžių pudingą, o baruose, pakelės kavinėse dažniausia bus espana tortilla (kiaušiniai, bulvės). Šiaip daug valgo sunkaus maisto, mėsos, troškinių, man trūko daržovių, kažko paprasto. Pusryčius taip pat gali gauti vietoje, jie buvo įvairūs, vienur geresni, kitur labai paprasti. Bet ne bėda, nes lūkesčių jokių niekur nebuvo.

Čia buvo labai graži vakarienė. Gavome Paella, buvo vienos piligrimės gimtadienis, tai visi dainavome savo kalba „Su gimimo diena”. Aš buvau visame žygyje viena lietuvė, dainavau su pasididžiavimu!

Mano siunčiama kuprinė:)

Čia nelabai pasisekė praeiti slidų rąstą per dumblo liūną lietingą dieną 😀 Bet šiaip aš nekenčiau savo batų. Pasiekus finišą, aš juos palikau ten. Kitam žygiui investavau padorią sumą pinigų ir turiu dabar tikrai patogius trail (bekelės bėgimo) kedus su apsaugomis, atsparius vandeniui, žodžiu, viliuosi, kad labai šustrus ir man tinkamus. Tikrai nebuvo verta eiti su žygio batais, nes na jie atliko savo tikrąją funkciją į dieną 1-2 val. (kartais būdavo didelių akmenų, kalnuotų vietų).

Pakelės baras:) Kiek džiaugsmo suteikdavo tokios vietos, nes tu nesitiki nieko ir randi kažką, kur gali gauti atsigerti, užkąsti ir keliauji toliau!

Apie šiuos aštuonkojus kalbėjo visi, ką besutiksi. Ir spėkit, vieta didžiulė, restoranas, ir ten vien piligrimai, turistai. Virtuvė sukasi greitai, meniu tik keletas patiekalų, visi ima aštuonkojus. O indeliuose – vynas. Galicijos regione tradiciškai vyną pila į indelius.

Čia skaniausia espana tortilla, kokią gavau. Vieną vakarą išėjome pro barus su keletu piligrimų. Mano grupelė, su kuria leisdavau laiką, būdavo – ispanas, portugalas, airė, britas, kartais prisijungdavo iš Pietų Korėjos mergina arba amerikietė. Visur baruose užsisakęs gėrimą gauni tapas – užkandžių, muzikos nėra:)

Dar vienoje vietoje dalyvavome ceremonijoje, skaitė juokingą priesaiką, visi susirinkusieji darė tam tikrus judesius, uždegė gėrimą pilną keisčiausių ingredientų, po to davė jį gerti, grojo dūdmaišis. Ypatingas vakaras.

Tapas pavyzdys

Sutikau įvairiausių žmonių, iš visų žemynų. Tikrai daug eina pagyvenusio amžiaus žmonių, dažnai jie eina grupelėmis – pradeda kartu, dienos metu išsiskirsto dėl skirtingo ėjimo tempo, vakare susitinka toje pačioje vietoje miegoti. Viena amerikietė ėjo kartu su 4 senukais italais – amerikietė nemokėjo itališkai, italai – angliškai, bet su jais buvo labai linksma, kartu valgėme aštuonkojus, kalbi ženklais, google:)) Vieni kitiems padeda, dalinasi vaistais, rūpinasi. Aš nežinau, kiek daug žmonių rūpinosi mano koja, sutepdavo, suverždavo, darydavom kartu mankštas ir pan. Ir visiškai nėra amžiaus barjero, bendrauji su visais, kaip su lygiu tau, be jokių išankstinių nusistatymų.

Mane gal labiausia stebino, kad žmonės iš tolimiausių pasaulio vietų atskrenda į Europą eiti žygį. Nebe reikalo sako, kad tai užkrečia ir tampa narkotiku, tiesiog neina sustoti.

Štai ir finišas – Santiago de Compostela katedra. Visiems kažkaip būna labai svarbu pati aikštė. Man didesnę prasmę teikė mišios (vyko 4 kalbomis).

O čia nuviliantis dalykas, prastovi eilėje 4-5 val., kol gauni piligrimo sertifikatą. Taip pat tave apklausia, patikrina, ar tikrai ėjai:) Jį gali gauti nuo 100 km. Dėl to renki antspaudus, o jų buvo nuostabiausių! Iš pradžių rinkau tik nakvynės vietose, bet po to pastebėjau, kad žmonės renka bet kur – baruose, kavinėse, koplyčiose, bažnyčiose. Ir aš užsinorėjau gražesnius turėti savo piligrimo pase 🙂

Piligrimo pasas su antspaudukais.

Eisiu dar ir dar.