Įrašuose Vietos

Stebuklingoji Literatų gatvė

Literatų gatvė – pati gražiausia Vilniaus vieta. Tiek daug sudėta detalių, simbolių, jausmų į šią erdvę. Jei tik galiu, būtinai įtraukiu į savo maršrutą šią vietą. Man patinka pro čia praeiti. Kartais pasipildo naujais paveikslėliais.

Anksčiau ši gatvė buvo pavadinta Šv. Mykolo skersgatviu. 19 a. čia gyveno Adomas Mickevičius, taip pat buvo daug spaustuvių ir knyginėlių. Galbūt dėl to ši gatvė buvo pavadinta Literatų gatve.

Ši vieta skirta paminėti literatus, susijusius su Lietuvos kultūra, kiekvienas jų pateikiamas įvairiomis meno technikomis. 2008 m. projektą inicijavo VšĮ „Modernaus meno centras”. Menininkai dedikuoja savo kūrinį literatui. Visada svarstau, kodėl būtent vieną ar kitą frazę parenka autorius atspindėti rašytoją. Noris kartoti, būti, įsijausti, susilieti.

Romantiškasis žiemos sodas

Kretingoje yra paslaptingai romantiška vieta, pulsuojanti savo istorija, žymiausia dėl savo žiemos sodo, kuris sukuria ypatingą atmosferą. Neabejoju, kad čia vyrai peršasi, vyksta pasimatymai, vestuvių ceremonijos ar fotosesijos, krikštynos, gimtadieniai, ypatingos progos ir staigmenos. Mane labai žavi stiklinės, šviesios erdvės, o čia dar užpildyta įvairiausia žaluma, fontanais ir baseinėliais, vėžliais ir žuvimis. Taip pat reikia paminėti, kad rūmai turi didelį parką, tvenkinį, kitus istorinius objektus, kuriuose įkurtos eksponatų erdvės. Tiškevičiai turėjo skonį.

Labanoro girios pažintinis takas: o, didybe!

Ilgis 2,5-3 km. Tai vienas gražiausių takų, kur eini mėgaujiesi ir nenori, kad jis pasibaigtų. Eini ir džiaugiesi medžių galybe, jie tokie aukšti, siūbuoja, kažkur ten klega paukščiai. Takas eina siauras per mišką, vėliau medinis slidus takelis per pelkę ir prieini „saldainį” Labanoro ežerą. Visur miškas išvalytas, prižiūrėtas, tik viename ruože palyginimui paliktas natūralus. Visiškas drėgmės, gaivos, šviežumo, atsigavimo pojūtis. Rekomenduoju!

Pavlovo respublika – nepaprasta vietos istorija

Arba kitaip Paulavos respublika, įkurta 1769 m. LDK valstybės, Turgelių kaimo (Šalčininkų raj.) klebono Povilo Ksavero Bžostovskio, kurią sudarė Merkinės dvaras ir 34 ūkiai. Gyveno apie 1000 žmonių. Kas galėjo pagalvoti, tai atskira valstiečių savivalda, kuri turėjo savo herbą, vėliavą, monetas, turėjo savo uniformuotą miliciją, vaistinę, felčerį, priešgaisrinę komandą, pradžios mokyklą, žemės ūkio mokyklą. Respubliką panaikino caro valdžia, po 1794 m. valstiečių sukilimo. Dvaras egzistavo iki XX amžiaus vidurio. Manoma, kad jis sudegė nuo ten apsistojusių vienuolių, nuo žvakės liepsnos.

Šiuo metu tai daugiausia griuvėsiai. Iš pagrindinio dvaro belikę tik laiptai, keletas apgriuvusių sienų. Neįtikėtina, kad šioje vietoje stūksojo plačios kolonos. Kiek toliau matosi oficina ir arklidės. Atkurta yra tik ledainė (taip, tai pastatas). Kadaise visą teritoriją juosė įspūdinga tvora, su nuostabiais vartais. Įvažiavimas buvo tiesiai, ne kaip dabar padarytas keliukas.

Visų gražiausi man yra stendai, jie permatomi ir nupiešti pastatų kontūrai. Priėjus, tam tikru kampu gali pamatyti, kaip atrodytų realybėje. O kad visos lankytinos vietos darytų tokius stendus:)

Man ši vieta labai graži. Patinka atkurti, įsivaizduoti, kaip vaikščiojo turtingos damos, savo ilgom, pūstom suknelėm. Žirgai rupšnoja žolę, o ten patarnaujantys žmonės kepa duoną, lygina staltieses, kloja lovas. Galbūt ne daug yra kur pasivaikščioti, pažioplinėti, tačiau aplankyti bent kartą verta, dėl nepaprastos vietos istorijos.

1989 m. ši vieta buvo perduota Martyno Mažvydo bibliotekai. Jie turėjo gražią idėją: atkurti dvarą, padaryti biblioteką, knygų saugyklas, skaityklas, sales, poilsio kambarius. 1992-1993 m. biblioteka restauravo netoliese esančią koplytėlę. Nuo 2010 m. dvaro griuvėsiai priklauso Šalčininkų rajono savivaldybei. Jie neseniai restauravo ledainės pastatą.

Šilėnų pažintinis takas: kada matei akmenimis grįstą kelią per mišką?

Vienas įspūdingiausių pažintinių takų, rekomenduoju. Tai Nėries regioniniame parke esantis takas. Galite pradėti nuo Šilėnuose bažnyčios aikštės arba nuo Naujosios Rėvos piliakalnio. Maršrutas apie 6 km, labai tinkamas atstumas pasivaikščioti, nei per daug, nei per mažai.

Turtingas takas – akmenimis grįstas miško kelias, labai gražiai sutvarkytas kaimelis, laukai, upelis, šaltinėlis, užtvanka, paukščių regykla, orchidėjų pelkė, siauras ir status miško takelis, pavėsinė, supynės, piliakalnis.

Aš labai mėgstu akmenimis grįstą taką, gera eiti ir jausti po kojomis kintančias faktūras. Akmenis išgrindė XX a. pradžioje, kad arklių tempiami vežimai neklimptų į smėlį, o kelias vedė į buvusį Legotiškių dvarą. Gaila, kad neišliko. Miško medžiai galingi, aukšti, o juose tikras pavasaris – vien paukščių garsai. Šilėnų kaimelis man kaip užkonservuotas. Gražios trobos, sutvarkytos, išlaikytos, senovinės tvoros, laukai, medžiai, žolės. Taip ir matau akyse, kaip rytais kraštovaizdį apjuosia rūkas. Laikas sustoja. Aukštų vibracijų energija:) Vėliau prieiname paukščių stebėjimo vietą, kuri dvelkia ramybe. Tiesiog prisėsti ir stebėti – juk tai gamtos terapija! Tada prieini upelį per kelią, siaurą siaurą upelį palei kelią ir status, siauras miško takelis į viršų. Sušylame. Užkopus viršuje pro medžius gali matyti upę, taip pat yra pavėsinė ir supynės. Rekomenduoju.