Jeigu norime nuraminti minčių šėlsmą galvoje, prie jų reikia prieiti per emocijas. Kai paleidžiame iš savęs emociją, drauge su jos energija dingsta visas spiečius minčių, kurios kėlė galvoje sumaištį.
Kai paleidžiame iš savęs troškimus ir kai tiesiog pasirenkame ką nors turėti, tie dalykai ateina į mūsų gyvenimą beveik magišku būdu. Ką turime galvoje, tas pasireiškia pasaulyje. Galime turėti viską, ką pasirenkame gyvenime. <…> Svarbu tampa ne ką darome, o kas esame. Nuo darymo pereiname į buvimą. Iš pradžių įrodome sau, kad galime turėti, ko mums reikia. Galime turėti faktiškai viską. Žmonės ieško mūsų draugijos ne todėl, kad mes ką nors turime, ir ne todėl, kad darome ką nors ypatinga – juos domina mūsų asmenybė. Žmonės tiesiog nori būti šalia mūsų. Mūsų socialinį reikšmingumą lemia ne madingas automobilis, ne prabangūs namai, ne aukštos pareigos ir ne titulai. Mes esame žmonės, šalia kurių malonu būti ir kuriuos tikrai verta paižinoti. Esame charizmatiški.
Kai atsisakome lūkesčių apskritai, gauname iš gyvenimo tai, ko iš tiesų esame verti. Lūkesčiai trukdo patirti tikrą ir nuoširdų pasitenkinimą. Kai mūsų lūkesčiai lieka nepatenkinti, natūraliai kyla pyktis. <…> Mums atrodo, kad laimė priklauso nuo gebėjimo kontroliuoti įvykius, kurie mus trikdo. Tačiau iš tikrųjų trikdo ne patys įvykiai, o mūsų mintys apie tuos įvykius. Įvykiai yra gyvenimo faktas. Jie yra neutralūs. Mes patys juos padarome gerus ar blogus ir tai priklauso tik nuo mūsų požiūrio – ar priimame įvykius, ar jų nepriimame. Jeigu įsikabiname į kokį negatyvų jausmą, vadinasi, slapta tikimės, kad tai padės patenkinti kokius nors mūsų lūkesčius, tačiau visada įvyksta priešingai.
Jausmai ateina ir praeina, o aš lieku toks pat. Jausmai – bangelės tvenkinio paviršiuje, o aš esu tvenkinio gelmė, kur visada yra ramybė.
Dauguma nuomonių, kurias mes diena iš dienos girdime, iš tikrųjų yra mažai ko vertos. Kiekvienas gatvėje sutiktas žmogus turi šimtus nuomonių apie tūkstančius įvairių dalykų, bet tos nuomonės nuolat keičiasi ir priklauso nuo mados, žiniasklaidos įtakos ir dar nuo daugelio įvairių dalykų. Kas vakar buvo „ne”, šiandien tampa „taip”. Kas buvo tikra iš ryto, vakare tampa klaidinga. Tas pats pasakytina ir apie mūsų nuomones. Jos irgi keičiasi ir beveik niekada tiksliai neatspindi tikrovės. Jei pažvelgtume į gyvenimą, pamatytume, kad visos mūsų padarytos klaidos rėmėsi tam tikromis nuomonėmis. Kai remiamės savo ar kitų žmonių nuomonėmis, esame pažeidžiami. Pažiūrėkite į nuomonės kaip į idėjas, kurios mums arba patinka, arba nepatinka.
Manau, mums tiesiog reikia suvokti, kad kiekvieną dieną esame programuojami. Kai tai įvyksta, galime patikrinti programų vertę, o paskui jas demontuoti. Galime atmesti negatyvias iš pasaulio gautas programas, galime neleisti, kad kiti mus išnaudotų, kad verstų mus švaistyti energiją veiklai, kuri naudinga tik jiems. <…> Prisiimame atsakomybę už savo protą, užuot jį atidavę televizijai, laikraščiams, žurnalams, internetui. Patys nusprendžiame formuoti jo turinį, užuot leidė tą daryti kitiems.
Drąsa skatina peržengti esamas asmenybės ribas ir atskleisti tuos savo aspektus, apie kuriuos pirmiau nieko nežinojome, bet dabar mes juos jau retkarčiais pajuntame ir apie tai liudija vidinės tylos bei ramybės akimirkos, per kurias mus aplanko nepaprastas aiškumas ir jautrumas grožiui. Tokiomis akimirkomis nutyla vidinis proto dialogas. Tos akimirkos nepamirštamos. Iš pradžių jos atrodo atsitiktinės ar kad jas sukėlė kokie nors išoriniai reiškiniai, pavyzdžiui, saulėlydžio grožis, įspūdinga muzika ar švelnus mylimo žmogaus gestas. Bet kai tokios akimirkos ima kartotis dažniau ir kai mes imame jas analizuoti, tama aišku, kad išorinės aplinkybės nėra tikroji tokių potyrių priežastis. Tikroji priežastis – mūsų viduje, tikroji priežastis nurimęs minčių, pojūčių, emocijų ir prisiminimų srautas. Ar gali būti taip, kad už išorinio pasaulio ir mūsų proto sumaišties egzituoja tylos ir ramybės erdvė, kuri laukia mūsų?
Tada pasaulis atrodo harmoningas, o jeigu toks paveikslas pasikeičia, vertiname tai kaip savo vidinių konfliktų atspindį. Visi negatyvūs jausmai yra tik mūsų pačių problema, kurią išspręsti turime mes patys – išorėje sprendimo nėra. Svarbiausia – kuo mes tampame, o ne ką turime ar ką darome.
Reakcijos į įvairias situacijas priklauso nuo mūsų sąmonės lygio. Kaip reaguosime, lemia mūsų nuslopintas negatyvumas. Būtent vidinis negatyvumas išprovokuoja situacijas, kurias paskui kaltiname dėl savo stresinių reakcijų. Viskas, ką patiriame išoriniame pasaulyje, yra mūsų vidinio pasaulio projekcija.
Paleidę negatyvumą mes pajuntame energijos antplūdį. Taip atsitinka todėl, kad jausmams slopinti reikia daug energijos ir kai tuos jausmus paleidžiame, energija išsilaisvina ir mes ją galime nukreipti į pozityvius tikslus – kūrybą, bendravimą, augimą. <…> Neieškokite sprendimų ir paleiskite visus jausmus, kurie susiję su jūsų problema. Kai tai padarome, atsakymas tampa savaime aiškus ir ieškoti net nereikia.
Didžiosios dalies mūsų veiksmų ir prisirišimų pagrindas yra baimė, kaltė, pyktis ir išdidumas. Kai tik šių negatyvių jausmų nelieka, mes pradedam kilti link drąsos – prasideda realūs gyvenimo pokyčiai. Kartais mūsų veikla nepasikeičia, bet pasikeičia jos motyvai, todėl ir rezultatų sulaukiame kitokių nei anksčiau. Bent jau emocinis gyvenimo fonas tampa kur kas šviesesnis. Vietoje abejotino pasitenkinimo jaučiame džiaugsmą. Pasikeičia požiūris į darbą. Dabar dirbame ne todėl, kad privalome, bet dėl to, kad darbas mums patinka ir mes jį norime dirbti. Kai dirbame su džiaugsmu, energijos darbui sunaudojame kur kas mažiau nei anksčiau, kai dirbome iš būtinybės. <…> Svarbu ne pati veikla, o kokie motyvai, kurie skatina mus veikti.
Baimė ir kaltė yra pagrindinės priežastys, dėl kurių mūsų kūną pakerta ligos ir kurios veda mus į nesėkmę visose gyvenimo srityse. Nuo įvairių pavojų mus kur kas efektyviau apsaugo meilė, o ne baimė. Pavyzdžiui, daugybė žmonių rūpinasi savo kūnu, nes bijo susirgti ir numirti, bet argi nebūtų geriau, jei jie prižiūrėtų kūną skatinami meilės? Ar nebūtų geriau, jei tarnautume artimiems žmonėms ne todėl, kad bijome juos prarasti, bet todėl, kad juos mylime? Būname mandagūs su žmonėmis, nes bijome, kad jie apie mus susidarys blogą nuomonę, bet gal geriau taip elgtis todėl, kad žmones vertiname? Stengiamės gerai dirbti, nes bijome netekti darbo, bet jei gerai dirbtume siekdami duoti daugiau naudos žmonėms, argi rezultatai nebūtų geresni? Argi nebūtume saugesni kelyje, jei atsargiai vairuotume ne iš baimės sukelti avariją, o brangindami savo ir kitų žmonių sveikatą ir gyvybę?
Kai paleidžiame negatyvius jausmus, o ypač kaltę, nustojame traukti prie savęs ligą. Kai mus slegia kaltės jausmas, pasąmoningai norime sulaukti bausmės ir protas tą bausmę pritraukia. Viena iš bausmės formų yra liga, skausmas ir kančia.
