Įrašuose Mintys

Norų sakymas man yra kažkas magiško, nesuvokiamo ir nepaaiškinamo. Turi tuo tikėti, viskas prasideda nuo tavo minties. Jis turi plaukti iš tavo širdies. Turi galvoti, kad noras yra kaip mažas vaikas, jam reikia pasakyti konkrečiai ir labai žemiškai:

• Norą svarbu užrašyti – tada jis taps kūnu.
• Reikia konkrečios datos – juk kaip noras žinos, kada jam išsipildyti?
• Jis turi būti įvardintas esamuoju laiku – lyg tas ateities momentas būtų dabar ir jis išsipildė.
• Teigiama formuluotė – pakeisk neigiamus žodžius į jų antonimus.
• Kuo daugiau detalių, kuo tiksliau ir konkrečiau! Vizija turi tapti realybe, tu esi ateities momente, gyventi tuo – įsivaizduok tiek, kiek tik pavyksta!
• Suteik norui emociją – įdėk džiugesio, pakylėjimo, išjausk tai, ko sieki, kaip jausiesi norui išsipildžius.
• Ir paleisk savo norą, leisk jam materializuotis savaime.

Jei noras suformuluotas tik per intelektą, neužteks, kad pasiektum, nes nėra emocijos, jausmo.

Mąstyti, svajoti, norėti reikia sąmoningai ir atsakingai. Mintys pritraukia įvykius, pavyzdžiui, prašysi daugiau pasitikėjimo savimi, gausi pamokas per kitus žmones 🙂 Noras turi teikti prasmę, turi turėti svorį, energetinį kūną, įdėki džiaugsmo. O jam išsipildžius paminėk šį įvykį 🙂

Ar kada susimąstei, kad mes patys save ribojame? Niekas kitas, tik mes patys.

Ilgai skundžiamės, kokie esam nepatenkinti esamais santykiais, dabartiniu darbu, savo išvaizda, savijauta ir kt. Skundžiamės, bambam, priekaištaujam, bet tikriausiai tenorim užuojautos, supratimo, palaikymo, padrąsinimo iš kitų. Ar taip? Vis tie nepatenkinti poreikiai kiša koją 🙂 Jei dar esame dabartinėje situacijoje, reiškiasi, dar kažko nepadarėme, dar reikia pabūti, kol pasieksime dugną, kol suprasime, ką gyvenimas man nori pasakyti.

Mus riboja mūsų pačių įsitikinimai.

O ribojame save, nes bijome klysti, nežinome ateities, vengiame padaryti blogą sprendimą, nenorime, jei bus blogiau. Tai suformavo mūsų patirtis. Ribojame save sakydami, kad man nepavyks, aš nesugebėsiu, aš per prastas, aš nemoku, nežinau, man neišeina, aš nevertas. Bet kas dar padarys, jei ne pats tu? Prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą.

Kas tave stabdo?

Man palengvėja, kai pagalvoju, jog aplinkiniams nerūpi, kaip aš elgiuosi, nes jie yra ir taip užsikasę savo gyvenimais. Jei ir apsikvailinu, tai tik tą momentą, visi greitai viską pamiršta, nes galvoja apie save.

Taip, aš irgi žmogus, aš irgi bijau, aš irgi prisikuriu užtvarų. Bet pirmi žingsniai yra, kad aš tai pastebiu ir noriu tai priimti. Vienose temose pajudu greičiau, kitose dar reikia išlaukti. Bet kokiu atveju nėra visuotinos tiesos, kaip yra gerai elgtis, kas yra gerai, o kas blogai. Dėl to mėgstu sakyti: „nėra gerų, blogų sprendimų, yra taip, kaip nori pats šiuo metu„. Juk tėvai dažnai sako: „mes galvojome, kad tuo metu taip geriausiai tave auginome” ir jie neklydo. Aš taip pat tuo metu, kai priimu sprendimą, galvoju, kad šiuo metu man taip norisi ir niekas to nenuginčys, nes tai yra mano gyvenimas. O kai išgirsti vidinį kritiką – apie tai reikia atskiro įrašo 😀

Gyventi iš tiesų.

Kiek esi susimąstęs apie klausimo galią? Ji priklauso nuo formuluotės, atsakingai parinkti žodžiai, užduodami tinkamu metu. Apie tai giliau susimąsčiau, kai pradėjau mokytis koučingą. Nuo tada klausimas man įgavo kitokį svorį ir atspalvį. Daug atsakingiau jį užduodu bet kokioje situacijoje.

Beveik visada reikėtų vengti uždarų klausimų, kurie niekur neveda, o turi tik du atsakymus: „taip” arba „ne”. Visi šie klausimai prasideda „ar”. „Ar” galima užduoti stiprius, akivaizdžius klausimus, pvz., „ar draugas tikrai visada tavęs nesupranta?” (darau prielaidą, kad absoliuti sąvoka „visada” yra neįmanoma ir kažkada žmogus buvo kito suprastas). „Ar gali pakeisti draugą?”.

Geriau vengti klausimų, prasidedančių „kodėl”, nes jie priverčia mus teisintis ir kažką įrodyti. Geresnė formuluotė būtų „kas tau svarbu?”, „kaip tai pakeičia tavo gyvenimą?”, „ką nori pasiekti taip darydamas?” – tada žmogus gali įvardyti savo motyvus.

Venki klausimų, kurie parodo tavo nusistatymą ir nepasitenkinimą, vietoj „kada nustosi vėluoti?” gali išsakyti savo emociją, kaip jautiesi laukdamas žmogaus, ir paklausti, pvz., „kaip manai, kas padėtų tau ateiti laiku?”.

Klausimas turi paskatinti mąstyti, jis turi vesti į priekį. Pvz., „kaip nori reaguoti?”, „ką gali padaryti dėl to?”, „kokius pasirinkimus turi?”, „kaip dar gali žvelgti į situaciją?”.

Kartais galime užduoti klausimus, kur žmogus kažką turi įvertinti nuo 1 iki 10 balų skalėje, pvz., „kiek esi vertas aukštesnių pareigų?”. Jei žmogus yra atviras sau ir nuoširdžiai atsako į tokius klausimus, kiek pats tiki, kaip pats save vertina ir pan., tada gali paaiškėti jo pačio ribojimai, galbūt žmogaus vidinis kritikas jam pačiam kenkia. „Kokia buvusi patirtis suformavo tavo tokį vertinimą?”.

Už kiekvieno klausimo, atsakymo slypi tam tikra emocija, jausmas, poreikis, vertybė. Klausimas turi skatinti stiprius jausmus, pvz., „kai tai turi, ką tau tai duoda?”. Klausimai veda prie žmogaus tiesų, kuo jis tiki, ko jis nori, kas jam svarbu, klausimai veda prie pokyčio.

Bet kokiu atveju klausimas turi būti asmeniškas, organiškas, suformuluotas įsiklausant, ką žmogus sako, pastebint, kaip jis jaučiasi. Juk siekiame vienas kitą suprasti.

Kiek skiriame sau laiko, savo laisvalaikiui? Su didžiuliu gyvenimo tempu, matyt, reikėtų įsirašyti laisvalaikį į darbo knygą 🙂 Gal taip darai? Ar kada susimąstei, kad per mažai ilsiesi? Vis apsikrauname daug užduočių, norų, tikslų, darbų, taip ir praeina visa diena. Jei trūksta laiko, braukiame nuo miego, laiko su artimaisiais ir pan.

Kažkada išgirdau sakinį, kuris man rezonavo:

Pasirūpinimo savimi būdai

Kaip savimi pasirūpini? Kaip geriausiai pailsi? Kaip leidi savo laisvalaikį? Tikrą laisvalaikį, ne pagal užduočių, darbų planą:)

Aš geriausiai pailsiu vaikščiodama. Mėgstu žygius, pažintinius takus, miškus, miestus, gatves, bet ką žodžiu:) Man taip išsivalo mintys. Mėgstu gaminti valgyti ir mėgstu valgyti kavinėse:) Tikrai, maistas man teikia naujus potyrius, visiškai nauji atradimai, kuo daugiau išbandyti. Man svarbūs yra santykiai, palaikau ryšius su draugais, vertinu pokalbius – kažką vieni kitiems duodam. Mėgstu laisvalaikį leisti aktyviai – mini išvykos po Lietuvos kraštus, kultūros renginiai, dviračiai, pagalba mamai darže, ir kartu mėgstu lauko grilių, piknikus, knygas, filmus, ilgus vakarus su kompanija. Per koncertus man virpa širdis, gaunu daugiausia energijos, gyvas garsas yra kažkas magiško. Žvaigždžių stebėjimas, tiksliau meteorų lietus – tai mano tradicija kiekvienais metais! Mėgstu fotografuoti, turiu senuką juostinį fotoaparatą, nors turėčiau pripažinti, tai darau retai.

Kasdienybėje man geriausias poilsis būna išgerti arbatos puodelį ramiai atsisėdus ant sofos ar balkone, ar kur gamtoje. Be jokių telefonų, be jokių trukdžių. Tiesiog pabūt su savimi. Kaip tu greičiausiai atgauni jėgas?

Esu veiklus žmogus ir, jei noriu būti sau atvira iki galo, tai norėčiau daugiau ilsėtis. Vis tos pamokos. Na bent jau rytai būna skirti man, tai mano laikas – darau kiekvieną rytą mankštą ir medituoju. Visada pusryčiauju. Bet gal vakarais ar savaitgaliais, kartais kai kuriuos juos pasilieku laisvus, be planų, kad susidėliotų organiškai. Taip pat jei būnu kažką suplanavus, bet jaučiu, kad to nenoriu veikti ir neprievartauju savęs. Tik svarbu neignoruoti savo norų ir pastebėt save 🙂

Yra Mindfulness 3 žingsnių meditacija. Ką tai reiškia? – kelis kartus dienoje pajausti save. Trumpai tariant – sustoti, ką darei, įsisąmoninti visas savo patirtis (jausmus, emocijas, mintis, kūno pojūčius). Tada paklausti savęs, kaip aš jaučiuosi, kokius kūno pojūčius šiuo metu jaučiu, kokios mintys ateina į galvą? Savo dėmesio lauką susiauriname iki kvėpavimo, stebime, kaip kvėpuojame. Ir vėl išplečiame savo dėmesį į visą kūną, įjungiame naujoko protą ir atsiveriame naujoms patirtims. Tai man leidžia pagalvoti, ar aš noriu tęsti toliau veiklą, kuria užsiėmiau.

Svarbu, kad skirtumėt sau dėmesio.

Tikriausiai visiems perfekcionistams, idealistams ir kitiems siekėjams reikia visur 100 %, ar ne? Visur būti geriausiais, viską padaryti tobulai, nesuklysti, įdėti maksimaliai pastangų, padaryti dabar ir pan. Visose visose temose.

Jei sugalvojai daryti iškylą, tai tik gražiai, apgalvoti apie viską, pasiimti daug daiktų, gražių, jokio valgymo iš maišelio. Jei sugalvojai gaminti mėsainius, bet negavai savo mėgstamiausių bandelių, važinėsi po kitas parduotuves, ieškosi, nes reikia būtent tokių, kokias buvai sugalvojęs, ir kitos netiktų. Jei buvai suplanavęs pabaigti skaityti skyrių šiandien, nors labai pavargai, bet ne, juk reikia įveikti dienos normą. Kai atostogauji, nori valgyti ten, kur geri atsiliepimai, kur skanu, gražu, tad pasidomi apie visas valgymo vietas, padarai analizę ir išrenki optimaliausią variantą pagal maisto asortimentą, kainą, atsiliepimus ir pan. Kai reikia suruošti vaikus į darželį/mokyklą, jie juk turi atrodyti tvarkingai, su sukrauta sveikų užkandžių kuprine, švariais drabužiais.

Kiek situacijų atpažinai save?

Ar tikrai visose situacijose būtina buvo skirti maksimaliai savo jėgų ir laiko?

Skirti daugiausia savo energijos ir laiko ten, kur sukursi didžiausią vertę.

Gal šiandien jautiesi labai pavargęs ir gali kai kuriuos darbus gali perkelti rytojui arba padaryti juos paprasčiau, pvz., įdėti ne 100 % pastangų, o 80 %. Tarkim šį kartą užsisakysi maisto į namus, vaikus išleisi su dėme ant rūbų ir šiandien neišlyginsi skalbinių. Arba iš vis jų nelyginsi 🙂 O likusį laiką skirsi savo poilsiui, kokybiškam bendravimui su šeima ir pan. Žodžiu, prevencija perdegimui.

Aš dažnai naudoju „vaiko” sąvoką, tad noriu daugiau paaiškinti, ką man tai reiškia.

Įprastai, jeigu žmogus save laiko vaiku ar nesąmoningai vadina save tokiu, pavyzdžiui, vis įterpia į sakinius ir pan., dažniausia tai reiškia, kad jis yra užstrigęs tame gyvenimo etape. Analogiškai gali būti užstrigęs paauglystėje ir pan. Vaiku juk reikia rūpintis, jam reikia užuovėjos, saugumo.

Tačiau man vaikas reiškia tikrumą, natūralumą, nuoširdumą, paprastumą. Mes iš vaikų galima tiek daug išmokti! Jie mums primena esminius dalykus, užduoda prasmingus klausimus, parodo, kaip viskas gali būti lengva. Atrodo, kuo labiau suaugam, tuo labiau apsistatome baimėmis, užtvaromis, sluoksniais, patys save ribojam ir dažnai puolam arba bėgam. O vaikas dar neįgijęs baimių iš aplinkinių, daro, ką nori, nes dar turi santykį su vidiniu „aš”, lengvai jaučia intuiciją ir neapsikrauna bereikalingais dalykais. Jiems lengva pasakyti savo norus, įvardyti nuomonę, išreikšti emocijas. Jie gyvena dabartyje, išjaučia visiškai esamą akimirką, mėgaujasi tuo, ką turi.

Norėčiau visada išlikti vaiku, nes man vaikas reiškia gyvenimą iš visos širdies. Vaiko sąvoka man yra siekiamybė, kada jaučiuosi gyvenanti iš tiesų, kada mano akys žiba, kada jaučiu prasmę. Juk už visko visko slepiasi siekiama emocija ir tas jausmas išlieka, mes norim vėl jį atkurti, vėl jį patirti.

Ar kada nors susimąstei, kad baimės yra įgytos? Ar prisimeni save vaikystėje, kai bebaimis ėjai, griuvai, kritai, bandei, ėmei, darei, o šalia aplinkiniai sakė: „neik, neimk, nugriūsi, susimuši” ir t.t. Taip, jie tai sakė iš savo išmoktų pamokų, įgytų kitų baimių, jie nori mus apsaugoti nuo pavojų. Bet tokiu atveju mes perimame jų baimes. Tai ką dabar daryti su visu tuo bagažu? Mano draugė mėgsta sakyti:

Bijok ir vis tiek padaryk!

Mane tai padrąsina. Tada nusišypsau, bijau ir vis tiek mėginu padaryti. Aišku, ne visada. Kai kada dar per daug bijau, kad būčiau pasiruošus keisti, reiškiasi, dar ne laikas. Dar turiu pabūti su ta baime:)

Geras katalizatorius yra atskirti baimę ir jaudulį. Man padeda, kai įsivaizduoju rezultatą, kokius jausmus man sukelia, jei nepamėginčiau – ar nusiviliu nepabandžius, ir kokie jausmai man kyla, kai įsivaizduoju patį veiksmą – ar tik dar labiau kalatojasi širdis, drėksta delnai, atsiranda gumulas gerklėje. Juk kūnas mums išduoda, kaip mes jaučiamės viduje:) Grįžtu prie jaudulio – jaudulys mus skatina į priekį, nuteikia teigiama energija, mes norime padaryti, bet jaudinamės, mindžikuojam vietoje. O didžioji baimė – sukelia neigiamą energiją, per daug bijau ir, jei nepamėginsiu, per daug neliūdėsiu. Ar dažniau pas Tave būna jaudulys ar baimė?

Atskira tema yra fobijoms, kai žmonės bijo aukščio, bijo numirti, bijo mažų erdvių, liftų, tiltų, vorų ir pan. Yra daug technikų, kaip dirbti su jomis. Pavyzdžiui, žmogui, kuris bijojo insulto, reikėjo sau kartoti: „aš taip bijau, kad mane tuoj ištiks insultas, man širdis daužosi, labai bijau insulto, jis tuoj mane ištiks”, jis tai kartojo ir kartojo ir baimė patapo tokia didelė, kad jai nebuvo kur dingti tik trauktis. Žmogui nebeišėjo dar labiau bijoti.

Dabar aš taip stipriai pasistengsiu bijoti, kad net baimė išsigąs.

Man patiko Teal Swan pasakota technika, kaip dirbti su savo baimėmis. Trumpai apie tai – yra dvi kėdės, tu atsisėdi ant vienos kėdės, esi tas, kuris bijo, o kai atsisėdi ant kitos kėdės, tu esi pati baimė. Tau reikia pasikalbėti su savo baime, pripažinti ją egzistuojant, leisti jai būti, išklausyti baimę, leisti jai išsikalbėti. Už viso to slypi praeities trauma, kažkoks įvykis, už kurio nepatenkintas poreikis, siekiama emocija. Kai leidi garsiai išsikalbėti tavo baimei, priimi ją, ji pradeda mažėti. Taip tu priėmei vieną savo dalelę į visumą. Tikriausiai dar liko jų daug susirinkti, bet tai ateityje 🙂

Nepamiršk pasidžiaugti savimi, kai priimsi baimę.

Mintys yra tik mintys – Man šis sakinys padeda nurimti, sustato viską į vietas.

Dažnai save pagaunu, jog mąstau apie ateitį, susikuriu lūkesčius, prisigalvoju, kad kažką ne taip pasakiau, galbūt galėjau įžeisti savo sakiniais, kažką galėjau ne taip padaryti, pamiršti, o gal suklydau, nepasiseks, nesugebėsiu ir t.t. Eina sau kiek ten visko verda galvoj!

Bet tada sustoju ir ramiu balsu sau pasakau: „mintys yra tik mintys”. Ar atkreipei dėmesį, kiek nuogąstavimų išsipildo? Po kablelio kažkiek nulių, ar ne?:) Atskirti tai, kas tikra, įvardinti faktus, gyventi realybėje.

Mintys yra netikros. Praeitis ir ateitis yra netikros.

Tegul tos mintys praplaukia kaip debesys. O aš stengiuosi gyventi dabartyje, esamame momente.

Dažnai girdime klausimą: „Ko tu nori iš gyvenimo?”, bet aš vis dažniau savęs klausiu: „Ko gyvenimas nori iš manęs? Ką jis nori man pasakyti?”. Mus gyvenimas pakviečia. Pastebėk aplinką, detales, žmonių žodžius, įvykius, kokius žmones sutinki, atkreipk dėmesį į vis pasikartojančias tos pačias situacijas, gal vis papuoli į tas pačias temas. Gyvenimas tau turi suplanavęs šį tą. Tik pastebėk, įkvėpk, ką jis duoda, priimk, kur atsirandi. Vis kažkokios pamokos, nes mes patys jų prašėme nesąmoningai.

Kokius klausimus mums užduoda gyvenimas?

Siekiant suprasti, kaip gyventi, svarbiausius atsakymus galima rasti savo viduje. Kiekvienas sau turėtų įvardinti, kas jam yra iš tikrųjų svarbu, kokie jo prioritetai, kas pažadina jo aistrą. Jis turi savęs paklausti: koks mano šiuo metu tikslas? Kas man iš tikrųjų vertinga ir ką darau, kad įprasminčiau savo gyvenimą. Jam reikia išsiaiškinti, kokia yra jo užduotis žemėje.

Juk yra dalykų, kurių mes negalėjome pasirinkti. Negalėjome pasirinkti šeimos, kurioje gimsime, negalėjome pasirinkti, kur bus karas, ar ištiks skurdas, ar ką padarys mus supantys žmonės, kurie susiję su mumis. Mes juk negalime visko suplanuoti savo gyvenime. Atrodo, daug ko nežinom ir nesuprantam, kodėl taip vyksta, bet viskas vyksta taip, kaip turi būti. Ir viskas turi priežastį, savo reikšmę. Reikia tik pamėginti suprasti, ką nori gyvenimas iš tavęs, kokius ženklus jis siunčia, ką jis nori pasakyti ir ko tave išmokyti. Svarbu ne tai, ko mes tikėjomės iš gyvenimo, o greičiau ko gyvenimas tikėjosi iš mūsų. Visus sunkumus paversti vidinėmis pergalėmis.

Priimti, kas vyksta, būti čia ir dabar. Ateitis ir praeitis yra netikros, tu turi tik dabartį. Sugebėjimas atrasti savo pašaukimą priklauso nuo to, kiek aštrios tavo akys ir ausys, kad suprastum, kokią misiją tau skiria gyvenimo aplinkybės. Pašaukimas yra kvietimas, tai ne karjera. Vieni jaučiasi labai gerai kepdami duoną, augindami gėles, prižiūrėdami senelius slaugos namuose, taip jie jaučia, kad visiškai save realizuoja, jų nesekina ir kiekvieną dieną noriai eina į darbą, nes tiesiog, jų buvo toks kvietimas gyvenime. Kiti supras savo pašaukimą paėmę muzikos instrumentą į rankas, paprastai, visiškai savaime norės juo groti, vis daugiau ir geriau išmokti.

Ir nereikia kažką gyvenime įrodinėti, būti aukščiausių pareigų, turėti daug nulių banko sąskaitoje ar vairuoti naują, greitą automobilį. Kitam gal visa to nereikia ir jis jaučiasi visiškai save realizuodamas užsiimdamas paprasta veikla, jį džiugina paprasti, maži džiaugsmai. Viskas turi turėti prasmę, kodėl tau to reikia, ką tau tai reiškia, kam to sieki, ką tau tai suteiks. Svarbu, kad žmogus tai suprastų sąmoningai.

Pašaukimą atradęs žmogus didžiausią savo laiko dalį paskiria konkrečiai veiklai. Tik pašaukimas – nėra savo troškimų ar norų pildymas, tai ne laimės paieškos, jei tau „laimė” yra gera nuotaika, malonios patirtys ir kt. Greičiau tai yra šalutinis produktas, nes kai užsiimi mylima veikla, savaime nori stengtis, atlikti visas užduotis kuo geriau – tada patirsi didelį pasitenkinimą. Tai galima matyti iš save atradusių žmonių – jais lengva pastebėti ir neįmanoma jais nesižavėti, iš jų sklinda didžiulis noras atiduoti save visą. Jie džiaugiasi dėl to, kad jų vertybės harmoningai dera su jų elgesiu. Jie visiškai užtikrinti savo veiksmais ir tai išvaiko nuovargį net ir sunkiausiomis dienomis.

Įkvėpta David Brooks „Kelias į save”