Ar kada susimąstei, kad mes patys save ribojame? Niekas kitas, tik mes patys.
Ilgai skundžiamės, kokie esam nepatenkinti esamais santykiais, dabartiniu darbu, savo išvaizda, savijauta ir kt. Skundžiamės, bambam, priekaištaujam, bet tikriausiai tenorim užuojautos, supratimo, palaikymo, padrąsinimo iš kitų. Ar taip? Vis tie nepatenkinti poreikiai kiša koją 🙂 Jei dar esame dabartinėje situacijoje, reiškiasi, dar kažko nepadarėme, dar reikia pabūti, kol pasieksime dugną, kol suprasime, ką gyvenimas man nori pasakyti.
Mus riboja mūsų pačių įsitikinimai.
O ribojame save, nes bijome klysti, nežinome ateities, vengiame padaryti blogą sprendimą, nenorime, jei bus blogiau. Tai suformavo mūsų patirtis. Ribojame save sakydami, kad man nepavyks, aš nesugebėsiu, aš per prastas, aš nemoku, nežinau, man neišeina, aš nevertas. Bet kas dar padarys, jei ne pats tu? Prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą.
Kas tave stabdo?
Man palengvėja, kai pagalvoju, jog aplinkiniams nerūpi, kaip aš elgiuosi, nes jie yra ir taip užsikasę savo gyvenimais. Jei ir apsikvailinu, tai tik tą momentą, visi greitai viską pamiršta, nes galvoja apie save.
Taip, aš irgi žmogus, aš irgi bijau, aš irgi prisikuriu užtvarų. Bet pirmi žingsniai yra, kad aš tai pastebiu ir noriu tai priimti. Vienose temose pajudu greičiau, kitose dar reikia išlaukti. Bet kokiu atveju nėra visuotinos tiesos, kaip yra gerai elgtis, kas yra gerai, o kas blogai. Dėl to mėgstu sakyti: „nėra gerų, blogų sprendimų, yra taip, kaip nori pats šiuo metu„. Juk tėvai dažnai sako: „mes galvojome, kad tuo metu taip geriausiai tave auginome” ir jie neklydo. Aš taip pat tuo metu, kai priimu sprendimą, galvoju, kad šiuo metu man taip norisi ir niekas to nenuginčys, nes tai yra mano gyvenimas. O kai išgirsti vidinį kritiką – apie tai reikia atskiro įrašo 😀
Gyventi iš tiesų.
