Posts by ciur

Tikriausiai visiems perfekcionistams, idealistams ir kitiems siekėjams reikia visur 100 %, ar ne? Visur būti geriausiais, viską padaryti tobulai, nesuklysti, įdėti maksimaliai pastangų, padaryti dabar ir pan. Visose visose temose.

Jei sugalvojai daryti iškylą, tai tik gražiai, apgalvoti apie viską, pasiimti daug daiktų, gražių, jokio valgymo iš maišelio. Jei sugalvojai gaminti mėsainius, bet negavai savo mėgstamiausių bandelių, važinėsi po kitas parduotuves, ieškosi, nes reikia būtent tokių, kokias buvai sugalvojęs, ir kitos netiktų. Jei buvai suplanavęs pabaigti skaityti skyrių šiandien, nors labai pavargai, bet ne, juk reikia įveikti dienos normą. Kai atostogauji, nori valgyti ten, kur geri atsiliepimai, kur skanu, gražu, tad pasidomi apie visas valgymo vietas, padarai analizę ir išrenki optimaliausią variantą pagal maisto asortimentą, kainą, atsiliepimus ir pan. Kai reikia suruošti vaikus į darželį/mokyklą, jie juk turi atrodyti tvarkingai, su sukrauta sveikų užkandžių kuprine, švariais drabužiais.

Kiek situacijų atpažinai save?

Ar tikrai visose situacijose būtina buvo skirti maksimaliai savo jėgų ir laiko?

Skirti daugiausia savo energijos ir laiko ten, kur sukursi didžiausią vertę.

Gal šiandien jautiesi labai pavargęs ir gali kai kuriuos darbus gali perkelti rytojui arba padaryti juos paprasčiau, pvz., įdėti ne 100 % pastangų, o 80 %. Tarkim šį kartą užsisakysi maisto į namus, vaikus išleisi su dėme ant rūbų ir šiandien neišlyginsi skalbinių. Arba iš vis jų nelyginsi 🙂 O likusį laiką skirsi savo poilsiui, kokybiškam bendravimui su šeima ir pan. Žodžiu, prevencija perdegimui.

Aš dažnai naudoju „vaiko” sąvoką, tad noriu daugiau paaiškinti, ką man tai reiškia.

Įprastai, jeigu žmogus save laiko vaiku ar nesąmoningai vadina save tokiu, pavyzdžiui, vis įterpia į sakinius ir pan., dažniausia tai reiškia, kad jis yra užstrigęs tame gyvenimo etape. Analogiškai gali būti užstrigęs paauglystėje ir pan. Vaiku juk reikia rūpintis, jam reikia užuovėjos, saugumo.

Tačiau man vaikas reiškia tikrumą, natūralumą, nuoširdumą, paprastumą. Mes iš vaikų galima tiek daug išmokti! Jie mums primena esminius dalykus, užduoda prasmingus klausimus, parodo, kaip viskas gali būti lengva. Atrodo, kuo labiau suaugam, tuo labiau apsistatome baimėmis, užtvaromis, sluoksniais, patys save ribojam ir dažnai puolam arba bėgam. O vaikas dar neįgijęs baimių iš aplinkinių, daro, ką nori, nes dar turi santykį su vidiniu „aš”, lengvai jaučia intuiciją ir neapsikrauna bereikalingais dalykais. Jiems lengva pasakyti savo norus, įvardyti nuomonę, išreikšti emocijas. Jie gyvena dabartyje, išjaučia visiškai esamą akimirką, mėgaujasi tuo, ką turi.

Norėčiau visada išlikti vaiku, nes man vaikas reiškia gyvenimą iš visos širdies. Vaiko sąvoka man yra siekiamybė, kada jaučiuosi gyvenanti iš tiesų, kada mano akys žiba, kada jaučiu prasmę. Juk už visko visko slepiasi siekiama emocija ir tas jausmas išlieka, mes norim vėl jį atkurti, vėl jį patirti.

Ar kada nors susimąstei, kad baimės yra įgytos? Ar prisimeni save vaikystėje, kai bebaimis ėjai, griuvai, kritai, bandei, ėmei, darei, o šalia aplinkiniai sakė: „neik, neimk, nugriūsi, susimuši” ir t.t. Taip, jie tai sakė iš savo išmoktų pamokų, įgytų kitų baimių, jie nori mus apsaugoti nuo pavojų. Bet tokiu atveju mes perimame jų baimes. Tai ką dabar daryti su visu tuo bagažu? Mano draugė mėgsta sakyti:

Bijok ir vis tiek padaryk!

Mane tai padrąsina. Tada nusišypsau, bijau ir vis tiek mėginu padaryti. Aišku, ne visada. Kai kada dar per daug bijau, kad būčiau pasiruošus keisti, reiškiasi, dar ne laikas. Dar turiu pabūti su ta baime:)

Geras katalizatorius yra atskirti baimę ir jaudulį. Man padeda, kai įsivaizduoju rezultatą, kokius jausmus man sukelia, jei nepamėginčiau – ar nusiviliu nepabandžius, ir kokie jausmai man kyla, kai įsivaizduoju patį veiksmą – ar tik dar labiau kalatojasi širdis, drėksta delnai, atsiranda gumulas gerklėje. Juk kūnas mums išduoda, kaip mes jaučiamės viduje:) Grįžtu prie jaudulio – jaudulys mus skatina į priekį, nuteikia teigiama energija, mes norime padaryti, bet jaudinamės, mindžikuojam vietoje. O didžioji baimė – sukelia neigiamą energiją, per daug bijau ir, jei nepamėginsiu, per daug neliūdėsiu. Ar dažniau pas Tave būna jaudulys ar baimė?

Atskira tema yra fobijoms, kai žmonės bijo aukščio, bijo numirti, bijo mažų erdvių, liftų, tiltų, vorų ir pan. Yra daug technikų, kaip dirbti su jomis. Pavyzdžiui, žmogui, kuris bijojo insulto, reikėjo sau kartoti: „aš taip bijau, kad mane tuoj ištiks insultas, man širdis daužosi, labai bijau insulto, jis tuoj mane ištiks”, jis tai kartojo ir kartojo ir baimė patapo tokia didelė, kad jai nebuvo kur dingti tik trauktis. Žmogui nebeišėjo dar labiau bijoti.

Dabar aš taip stipriai pasistengsiu bijoti, kad net baimė išsigąs.

Man patiko Teal Swan pasakota technika, kaip dirbti su savo baimėmis. Trumpai apie tai – yra dvi kėdės, tu atsisėdi ant vienos kėdės, esi tas, kuris bijo, o kai atsisėdi ant kitos kėdės, tu esi pati baimė. Tau reikia pasikalbėti su savo baime, pripažinti ją egzistuojant, leisti jai būti, išklausyti baimę, leisti jai išsikalbėti. Už viso to slypi praeities trauma, kažkoks įvykis, už kurio nepatenkintas poreikis, siekiama emocija. Kai leidi garsiai išsikalbėti tavo baimei, priimi ją, ji pradeda mažėti. Taip tu priėmei vieną savo dalelę į visumą. Tikriausiai dar liko jų daug susirinkti, bet tai ateityje 🙂

Nepamiršk pasidžiaugti savimi, kai priimsi baimę.

Mintys yra tik mintys – Man šis sakinys padeda nurimti, sustato viską į vietas.

Dažnai save pagaunu, jog mąstau apie ateitį, susikuriu lūkesčius, prisigalvoju, kad kažką ne taip pasakiau, galbūt galėjau įžeisti savo sakiniais, kažką galėjau ne taip padaryti, pamiršti, o gal suklydau, nepasiseks, nesugebėsiu ir t.t. Eina sau kiek ten visko verda galvoj!

Bet tada sustoju ir ramiu balsu sau pasakau: „mintys yra tik mintys”. Ar atkreipei dėmesį, kiek nuogąstavimų išsipildo? Po kablelio kažkiek nulių, ar ne?:) Atskirti tai, kas tikra, įvardinti faktus, gyventi realybėje.

Mintys yra netikros. Praeitis ir ateitis yra netikros.

Tegul tos mintys praplaukia kaip debesys. O aš stengiuosi gyventi dabartyje, esamame momente.

Dažnai girdime klausimą: „Ko tu nori iš gyvenimo?”, bet aš vis dažniau savęs klausiu: „Ko gyvenimas nori iš manęs? Ką jis nori man pasakyti?”. Mus gyvenimas pakviečia. Pastebėk aplinką, detales, žmonių žodžius, įvykius, kokius žmones sutinki, atkreipk dėmesį į vis pasikartojančias tos pačias situacijas, gal vis papuoli į tas pačias temas. Gyvenimas tau turi suplanavęs šį tą. Tik pastebėk, įkvėpk, ką jis duoda, priimk, kur atsirandi. Vis kažkokios pamokos, nes mes patys jų prašėme nesąmoningai.

Kokius klausimus mums užduoda gyvenimas?

Siekiant suprasti, kaip gyventi, svarbiausius atsakymus galima rasti savo viduje. Kiekvienas sau turėtų įvardinti, kas jam yra iš tikrųjų svarbu, kokie jo prioritetai, kas pažadina jo aistrą. Jis turi savęs paklausti: koks mano šiuo metu tikslas? Kas man iš tikrųjų vertinga ir ką darau, kad įprasminčiau savo gyvenimą. Jam reikia išsiaiškinti, kokia yra jo užduotis žemėje.

Juk yra dalykų, kurių mes negalėjome pasirinkti. Negalėjome pasirinkti šeimos, kurioje gimsime, negalėjome pasirinkti, kur bus karas, ar ištiks skurdas, ar ką padarys mus supantys žmonės, kurie susiję su mumis. Mes juk negalime visko suplanuoti savo gyvenime. Atrodo, daug ko nežinom ir nesuprantam, kodėl taip vyksta, bet viskas vyksta taip, kaip turi būti. Ir viskas turi priežastį, savo reikšmę. Reikia tik pamėginti suprasti, ką nori gyvenimas iš tavęs, kokius ženklus jis siunčia, ką jis nori pasakyti ir ko tave išmokyti. Svarbu ne tai, ko mes tikėjomės iš gyvenimo, o greičiau ko gyvenimas tikėjosi iš mūsų. Visus sunkumus paversti vidinėmis pergalėmis.

Priimti, kas vyksta, būti čia ir dabar. Ateitis ir praeitis yra netikros, tu turi tik dabartį. Sugebėjimas atrasti savo pašaukimą priklauso nuo to, kiek aštrios tavo akys ir ausys, kad suprastum, kokią misiją tau skiria gyvenimo aplinkybės. Pašaukimas yra kvietimas, tai ne karjera. Vieni jaučiasi labai gerai kepdami duoną, augindami gėles, prižiūrėdami senelius slaugos namuose, taip jie jaučia, kad visiškai save realizuoja, jų nesekina ir kiekvieną dieną noriai eina į darbą, nes tiesiog, jų buvo toks kvietimas gyvenime. Kiti supras savo pašaukimą paėmę muzikos instrumentą į rankas, paprastai, visiškai savaime norės juo groti, vis daugiau ir geriau išmokti.

Ir nereikia kažką gyvenime įrodinėti, būti aukščiausių pareigų, turėti daug nulių banko sąskaitoje ar vairuoti naują, greitą automobilį. Kitam gal visa to nereikia ir jis jaučiasi visiškai save realizuodamas užsiimdamas paprasta veikla, jį džiugina paprasti, maži džiaugsmai. Viskas turi turėti prasmę, kodėl tau to reikia, ką tau tai reiškia, kam to sieki, ką tau tai suteiks. Svarbu, kad žmogus tai suprastų sąmoningai.

Pašaukimą atradęs žmogus didžiausią savo laiko dalį paskiria konkrečiai veiklai. Tik pašaukimas – nėra savo troškimų ar norų pildymas, tai ne laimės paieškos, jei tau „laimė” yra gera nuotaika, malonios patirtys ir kt. Greičiau tai yra šalutinis produktas, nes kai užsiimi mylima veikla, savaime nori stengtis, atlikti visas užduotis kuo geriau – tada patirsi didelį pasitenkinimą. Tai galima matyti iš save atradusių žmonių – jais lengva pastebėti ir neįmanoma jais nesižavėti, iš jų sklinda didžiulis noras atiduoti save visą. Jie džiaugiasi dėl to, kad jų vertybės harmoningai dera su jų elgesiu. Jie visiškai užtikrinti savo veiksmais ir tai išvaiko nuovargį net ir sunkiausiomis dienomis.

Įkvėpta David Brooks „Kelias į save”