Ši knyga rašyta Thit Njat Han mokinių, sutiktų žmonių ir draugų. Knygutė yra nedidelė, telpa į delną ir plona. Atrodo, taip aiškiai, paprastai parašyta esmė, neišvedžiojant į sudėtingiausius pavyzdžius, visiškai lengvai pasako svarbiausius dalykus. Norisi skaityti lėtai, kad įsisąmoninti kiekvieną sakinį.
Thit Njat Han gimė Vietname, 1926 m., dzen atšakos budistų vienuolis. Knyga yra apie mindfulness, kaip gyventi dėmesingai, būti čia ir dabar.
„Praeities jau nebėra, o ateities dar nėra. Neišmokę grįžti į dabartį ir į save, taip ir nepatirsime gyvenimo.”
„Dažnai mes sau sakome: „Nesėdėk tiesiog šiaip, daryk ką nors!” Tačiau pradėję sutelktos sąmonės pratybas aptinkame neįprastų dalykų. Pavyzdžiui, paaiškėja, kad kartais naudingiau elgtis priešingai: „Nedaryk nieko, tiesiog sėdėk sau!” Turėtume mokytis retkarčiais sustoti, kad atgautume aiškią nuovoką. Iš pradžių toks stabtelėjimas gali atrodyti kaip pasipriešinimo šiuolaikinam gyvenimo būdui forma, tačiau taip nėra. Įprotis stabtelėti – ne tik reakcija į išorės veiksnį; jis jau pats savaime yra gyvenimo būdas. <…> Toks mūsų pratybų tikslas – ne vengti gyvenimo, o patirti patiems ir parodyti kitiems, kad galime gyventi laimingai – dabar ir ateityje. Laimės pagrindas – išlavėjusi sąmonė. Esminė laimės sąlyga – gebėjimas suvokti, kad esi laimingas.”
„Mes tampame tuo, ką jaučiame, ką patiriame.”
„Tokia jau mūsų būties problema. Jei dar ne visiškai tapome savimi, jei dar nepatiriame šios akimirkos, gyvenimas slysta mums iš rankų. Jei vaikas dovanoja jums šypseną, o jūs ne visiškai esate čia – gal susimąstėte apie ateitį ar praeitį, gal įtraukė problemų verpetas, – vaikas jums bus kaip ir nebuvęs. Norint patirti tikrąją būtų, reikia tiesiog pabusti; tuomet ir vaikas taps įstabia realybe. Tada sugebėsite išvysti jo šypseną ir jį apglėbti.”
„Vakarų medicinos gydytojai linkę šalinti tai, kas nepageidaujama. Kai mūsų kūne kas nors sutrinka, jie skuba siūlyti operaciją. Matyt, ta pati tendencija gaji ir psichoterapijos srityje. Psichoterapeutai stengiasi padėti mums išmesti iš savęs viską, ko nepageidaujame, ir palikti tik tai, ko norėtume. Tačiau taip pasidarbavus gali nebe daug kas ir likti. Jei stengsimės pašalinti viską, kas nepatinka, gali tekti išmesti didumą savęs. Užuot elgęsi su savo pačių dalimis kaip su šiukšlėmis, verčiau pasistengtume išmokti perkeitimo meno. Tarkim, savo pyktį galime paversti kuo nors sveikesniu – kad ir supratimu. Jei užuot bėgę nuo pykčio, juo pasirūpinsime, tai jis pasikeis tiesiog akyse.”
Vienuolis sako, jog reikia priimti savo jausmus, visokius. Pirmiausia, atpažinti kylantį jausmą. Tada susilieti su juo. Nesakyti, jog jis dingtų, o pripažinti, kas čia kilo. Tada reikia pasirūpinti kilusiu jausmu, nuraminti jį. Supratingumui globojant baimę, ji mažėja. Malšiname jausmą tiesiog būdami su juo. Nevenkite savo jausmo. Vėliau galime paleisti jausmą, duoti jam praeiti. Kai suvokiate esąs pajėgus pasirūpinti baime, ji pati susitraukia kiek įmanoma, tampa švelnesnė, nebe tokia nemaloni. Ramindami ir paleisdami jausmą jūs gydote tik simptomus. Dar reikia pažvelgti giliau ir padirbėti su pačiu baimės šaltiniu, perkeisti jį. Tad laikas pažvelgti į pačią gelmę, pasistenkite pamatyti, kas sutrikę, kokios priežastys. Gali būti ir išorinės, ir vidinės. Suprasite, ką turėtumėte daryti ir ko neturėtumėte daryti, kad deramai pakeistumėte tą jausmą ir nuo jo išsivaduotumėte. Norėdami tikrų permainų, turime imtis šio kilusio jausmo šaknų – žvelgti gilyn, į jo priežastis. Dažnai kančios priežastys būna įsitikinimai, jo požiūris į save, į supančią kultūrą bei pasaulio ypatumai. Svarbu tavo pastangos. Svarbu suprasti, kurios būtent mintys ir pažiūros sukėlė tau kančias.
Tiek apie jausmus. Gražiai aprašyta apie skaudulius, tam tikrus potyrius, priklausomai nuo mūsų reakcijos, tarsi riša mumyse mazgus. „Jei klausydami mums sakomų nemalonių žodžių suprantame jų radimosi priežastis ir neimame visko į širdį, tie žodžiai mūsų nesuerzins, ir mazgas širdyje neužsimegs. Tačiau jei tokio elgesio priežasčių nesuprantame ir imame irzti, širdyje susidaro mazgas. Tie mazgai mezgasi tik tada, kai stokojame aiškaus suvokimo. Sutelktos sąmonės pratybos padeda mums atpažinti tuos vidinius darinius šiems dar tik formuojantis ir rasti būdų juos pakeisti. Tarkime, vakarėlyje žmona išgirsta vyrą giriantis ir pajunta, kad viduje mezgasi nepagarba jam. Jei žmona sugebės aptarti šį klausimą su vyru, gal pavyks vienam kitą suprasti, tada mazgas jos širdyje nesunkiai atsipalaiduos. Vidiniais dariniais reikėtų pasirūpinti iš karto, vos šiems pradėjus formuotis, – nespėję sutvirtėti, jie kur kas paslankesni. Jei neatrišime tokio mazgo jam mezgantis, ilgainiui jis vis tvirčiau užsiverš. <…> Mes visi norime išvengti kančių, todėl kuriame gynybos mechanzimus, o šie mums paliudija, esą tie nepageidaujami jausmai neegzistuoja, ir stengiasi sudaryti įspūdį, kad puikiai sugyvename patys su savimi. Tačiau tie vidiniai dariniai nuolat ieško progos pasireikšti – destruktyvių vaizdinių, jausmų, minčių, žodžių ir poelgių pavidalu.” Ką daryti? Pirmiausia reikia darinius pastebėti. Paklausti savęs, kodėl išgirdęs tuos žodžius pasijutau nejaukiai? Kodėl prisimenu motiną kaskart, kai pamatau tą moterį? Kuo man taip nepatiko ana filmo herojė? Gal ji man primena ką nors, ko kadaise nekenčiau? Būna, dėl neaiškių priežasčių pajuntame nerimą, baimę ar kokį kitą nemalonų jausmą. Mes baiminamės kelti iš pasąmonės tuos giliai palaidotus skausmingus pojūčius, nes jie verčia mus vėl kentėti. „Kiekvieną akimirką gyvendami nubudusia sąmone, suvoksime, kas vyksta su mūsų jausmais ir pojūčiais, neleisime mazgams megztis ar standžiau veržti mūsų sąmonę. <…> Pagrindinė kiekvieno vidinio darinio priežastis – supratimo stoka. Jei jau permatome nesusipratimą, dėl kurio užsimezgė mazgas, bus lengva jį atrišti.”
„Dažnai klausiame: „Kas nutiko?” Tokiu klausimu tarsi skatiname stiebtis ir vešėti skausmingus liūdesio daigus. Ir patys pajuntame kančią, pyktį, slogutį, ir dar jų sėklų paberiame. Turėtume mokytis klausti: „Kas geresnio?”
„Medituodami stengiamės pažvelgti į gilumą ir pamatyti, kaip galėtume pakeisti save ir aplinkybes. Jei keičiame aplinkybes, kartu kinta ir mūsų protas. Jei keičiame savo protavimą, kartu keičiasi ir aplinkybės, nes aplinka priklauso ir nuo mūsų proto būklės, o proto būklė – nuo aplinkos. Svarbiausia nubusti patiems.”
