Posts by ciur

Tai mano dėstytojo Dr. Juliaus Neverausko suteiktas tekstas. Šiandien man norisi juo pasidalinti su Tavimi.

Atsakyk sau viduje į klausimus. Sustok ties kiekvienu, pabūk, išjausk.

• Kas prasmingo, laimės teikiančio buvo šiandien?
• Kas prasmingo, laimės teikiančio buvo šią savaitę?
• Kas prasmingo, laimės teikiančio buvo šį mėnesį?
• Kas prasmingo, laimės teikiančio buvo šiais metais?
• Kas prasmingo, laimės teikiančio buvo per paskutinius 5 metus?
• Kas prasmingo, laimės teikiančio buvo per visą gyvenimą?
• Kas prasmingo, gero buvo iš blogosios patirties?

Padėkok sau.

Pagirk save ir palinkėk sau kažko prasmingo kitiems metams.

PS. Nuotraukoje yra akimirka mano ankstyvo ryto Vilniaus geležinkelio stotyje. Laukiau traukinio 7 val. važiuoti pas senelius. Turiu rankoje puodelį arbatos, vežuosi savo pagamintą tortą, kuris matosi nuotraukoje. Stotyje pamatai pianiną su užrašu „be tavęs tai tik baldas” ir su nepažįstama moterimi bendrauji, kartu groji. Gyvenimas yra žavingas ir nenuspėjamas.

Jau daug dienų mėginu rasti originalią istoriją, kurią išgirdau vaikystėje apie laimę ir nelaimę. Man ji labai gražiai parodo, kaip galime skirtingai vertinti įvykius. Mums tuo metu atrodo, kad įvyko nelaimė, o galbūt ji apsaugoja mus nuo dar didesnės nelaimės arba po kiek laiko paaiškėja, kad taip net geriau viskas išėjo. Priimti tikrus faktus, tikrą realybę tokią, kokia ji yra šiuo metu, ir būti atviriems ateičiai. Apačioje pateiktas artimiausias tekstas, kokį radau.

Pas vieną valstietį, kuris gyveno labai vargingai, buvo ypatingo grožio žirgas. Vietiniai turtuoliai ir net karalius norėjo nupirkti šį žirgą už bet kokius pinigus, bet valstietis atsisakė jį parduoti. Vietiniai žmonės valstietį laikė keistuoliu: gyveno vargingai, juk jis galėjo vienu akimirksniu pralobti, tereikėjo parduoti žirgą, iš kurio naudos vis tiek daug nebuvo.

Ir štai vieną gražų rytą nuėjęs į arklidę valstietis pasigedo savo žirgo. Kai apie tai sužinojo vietiniai gyventojai, visi ėmė iš jo juoktis ir šaipytis: „Kvaily tu, kvaily! Juk mes tau sakėme, kad parduotum žirgą, bet tu mūsų neklausei. Dabar jį arba pavogė, arba jis pats pabėgo. O kartu su juo „pabėgo“ ir tavo pinigai, kurių tau, pardavus tą nelemtą arklį, užtektų ir vaikams, ir net anūkams aprūpinti! Nepaklausei mūsų, štai dabar prisišaukei nelaimę“.

Valstietis, būdamas išmintingu žmogumi, atsakė: „Aš nesuprantu, kodėl jūs vertinate šią situaciją kaip nelaimę. Juk nelaimė – tai tėra jūsų požiūris ir vertinimas. Dabar mes tiesiog žinome faktą, jog žirgas dingo iš arklidės. Laimė tai ar nelaimė niekas nežino. Kodėl jūs teigiate, kad tai – nelaimė? Dabar žirgo nėra, o vakar jis buvo. Jums tik atrodo, kad tai nelaimė“. Vietiniai žmonės numojo ranka į senuką, ir pavadinę jį neišmanėliu išsiskirstė.

Praėjo dvi savaitės ir žirgas sugrįžo atgal pas senuką. Ir ne vienas, o su šešiomiais laukiais arkliais. Vietiniai vėl susirinko ir jau kitaip kalbėjo: „Taip, tu buvai teisus. Visgi tavojo žirgo pabėgimas, pasirodo, buvo laimė, o ne nelaimė!“

„Ir vėl jūs savo kvailystes šnekate. Nėra jokios laimės ar nelaimės, yra tiesiog paprastas faktas: žirgo nebuvo, paskui jis sugrįžo su šešiais laukiniais arkliais. Štai ir viskas. Laimė ir nelaimė tėra jūsų prote.“ Vietiniai skirstėsi po namus sukdami pirštus prie smilkinių ir taip bandydami priminti senukui, kad jis yra pakvaišėlis, kadangi tiesiog nesugeba adekvačiai įvertinti tos laimės, kuri teko jam kartu su laukiniais arkliais.

Po kurio laiko valstiečio sūnus mėgindamas išjodinėti laukinį žirgą, nukrito ir susilaužė koją. „Kad ir kaip ten bebūtų, tu esi išmintingas žmogus“, – tarė prie senuko namo susirinkusi minia. „Mes sakėme, kad kartu su šitais arkliais atėjo ir tavo laimė, o, pasirodo, tu žinojai, kad tai – nelaimė.“

„Kokia laimė? Kokia nelaimė? Tiesiog sūnaus koja buvo sveika, o dabar ji sulaužyta. Kodėl tai reikia vadinti laime ar nelaime?“, – stebėjosi senukas. „Ne, visgi tu esi nepataisomas kvailys, jei nesupranti, kad sulaužyta tavo sūnaus koją reiškia nelaimę“, ­– tai pasakę vietiniai žmonės išsiskirstė.

Staiga prasidėjo karas ir visus jaunus kaimo žmones, išskyrus šlubą senuko sūnų, paėmė ginti šalį. Žmonės vėl nusistebėjo valstiečiu: „Bet tu, senuk, esi išmintingas žmogus! Pasirodo, kai tavo sūnus susilaužė koją, įvyko laimingas atsitikimas, o mes nusprendėme, kad tai – nelaimė“.

Vertinimai, nuostatos, išankstinė nuomonė – juk lengva automatiškai reaguoti į situacijas, žmones, daiktus. Kiek save pagavai, kad „nurašai” žmogų, nes nepatinka jo draugai, arba užima žemas pareigas, dirba neprestižinį darbą, ar atvažiuoja į pasimatymą su senu automobiliu. Kiek save pagavai, kad nepatiks kito išrinktas restoranas, filmas, gamtos kampelis pasibūti, nors dar net nenuvykai.

Mūsų išankstines nuostatas suformavo praeities įvykiai, mūsų patirtis, aplinkiniai žmonės ir kt. Jei vieną kartą nepatiko, darome prielaidą, kad nepatiks ir kitą kartą. Jei aplinkiniai žmonės vertina žmogų pagal jo darbą, daiktus, automatiniu režimu lengva taip pat galvoti ir mums. Lengva daryti prielaidą, kad mama dažniau rūpinasi buitimi ir vaikais nei vyras; arba žmogus laisvalaikiu užsiimantis menais, turbūt dirba kūrybišką darbą, yra išsiblaškęs ir nekonkretus, (ir kitos visuomenės tiesos).

Bet ar tikrai taip ir būna? Tikrai prisimintum pavyzdžių, kai vieną kartą tave žmogus nuvylė, bet kitą kartą analogiškoje situacijoje nudžiugino. Ar nebuvo taip, jog turėjai įdomų pokalbį su žmogumi, į kurį iš pradžių žiūrėjai skeptiškai.

Taip pat atkreipiu dėmesį, kad abstraktus kalbėjimas, kaip „visada”, „niekada”, žodžiu, viskas arba nieko – yra netiesa 🙂 kaip sakiniai „Tu niekada neišplauni indų” – argi? „Aš visada viską sugadinu” – nu jau.

O kad visada sugebėtume priimti naujus žmones, naujas situacijas, naujus įvykius be išankstinio nusistatymo, su vadinamu „naujoko protu”. Aš priimu situaciją tokia, kokia ji yra, žiūriu, ką man parodys, nes aš nieko nežinau ir nesprendžiu už kitą, tiesiog priimu, kas vyksta dabar, be jokių spėjimų, projekcijų, ateities įžvalgų ar praeities prieskonių.

Kiek Tau yra lengva pasitikti su naujoko protu?

ps. nuotraukoje yra tas pats žmogus, kiek sukelia skirtingus vertinimus?

Norų sakymas man yra kažkas magiško, nesuvokiamo ir nepaaiškinamo. Turi tuo tikėti, viskas prasideda nuo tavo minties. Jis turi plaukti iš tavo širdies. Turi galvoti, kad noras yra kaip mažas vaikas, jam reikia pasakyti konkrečiai ir labai žemiškai:

• Norą svarbu užrašyti – tada jis taps kūnu.
• Reikia konkrečios datos – juk kaip noras žinos, kada jam išsipildyti?
• Jis turi būti įvardintas esamuoju laiku – lyg tas ateities momentas būtų dabar ir jis išsipildė.
• Teigiama formuluotė – pakeisk neigiamus žodžius į jų antonimus.
• Kuo daugiau detalių, kuo tiksliau ir konkrečiau! Vizija turi tapti realybe, tu esi ateities momente, gyventi tuo – įsivaizduok tiek, kiek tik pavyksta!
• Suteik norui emociją – įdėk džiugesio, pakylėjimo, išjausk tai, ko sieki, kaip jausiesi norui išsipildžius.
• Ir paleisk savo norą, leisk jam materializuotis savaime.

Jei noras suformuluotas tik per intelektą, neužteks, kad pasiektum, nes nėra emocijos, jausmo.

Mąstyti, svajoti, norėti reikia sąmoningai ir atsakingai. Mintys pritraukia įvykius, pavyzdžiui, prašysi daugiau pasitikėjimo savimi, gausi pamokas per kitus žmones 🙂 Noras turi teikti prasmę, turi turėti svorį, energetinį kūną, įdėki džiaugsmo. O jam išsipildžius paminėk šį įvykį 🙂

Ar kada susimąstei, kad mes patys save ribojame? Niekas kitas, tik mes patys.

Ilgai skundžiamės, kokie esam nepatenkinti esamais santykiais, dabartiniu darbu, savo išvaizda, savijauta ir kt. Skundžiamės, bambam, priekaištaujam, bet tikriausiai tenorim užuojautos, supratimo, palaikymo, padrąsinimo iš kitų. Ar taip? Vis tie nepatenkinti poreikiai kiša koją 🙂 Jei dar esame dabartinėje situacijoje, reiškiasi, dar kažko nepadarėme, dar reikia pabūti, kol pasieksime dugną, kol suprasime, ką gyvenimas man nori pasakyti.

Mus riboja mūsų pačių įsitikinimai.

O ribojame save, nes bijome klysti, nežinome ateities, vengiame padaryti blogą sprendimą, nenorime, jei bus blogiau. Tai suformavo mūsų patirtis. Ribojame save sakydami, kad man nepavyks, aš nesugebėsiu, aš per prastas, aš nemoku, nežinau, man neišeina, aš nevertas. Bet kas dar padarys, jei ne pats tu? Prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą.

Kas tave stabdo?

Man palengvėja, kai pagalvoju, jog aplinkiniams nerūpi, kaip aš elgiuosi, nes jie yra ir taip užsikasę savo gyvenimais. Jei ir apsikvailinu, tai tik tą momentą, visi greitai viską pamiršta, nes galvoja apie save.

Taip, aš irgi žmogus, aš irgi bijau, aš irgi prisikuriu užtvarų. Bet pirmi žingsniai yra, kad aš tai pastebiu ir noriu tai priimti. Vienose temose pajudu greičiau, kitose dar reikia išlaukti. Bet kokiu atveju nėra visuotinos tiesos, kaip yra gerai elgtis, kas yra gerai, o kas blogai. Dėl to mėgstu sakyti: „nėra gerų, blogų sprendimų, yra taip, kaip nori pats šiuo metu„. Juk tėvai dažnai sako: „mes galvojome, kad tuo metu taip geriausiai tave auginome” ir jie neklydo. Aš taip pat tuo metu, kai priimu sprendimą, galvoju, kad šiuo metu man taip norisi ir niekas to nenuginčys, nes tai yra mano gyvenimas. O kai išgirsti vidinį kritiką – apie tai reikia atskiro įrašo 😀

Gyventi iš tiesų.

Kiek esi susimąstęs apie klausimo galią? Ji priklauso nuo formuluotės, atsakingai parinkti žodžiai, užduodami tinkamu metu. Apie tai giliau susimąsčiau, kai pradėjau mokytis koučingą. Nuo tada klausimas man įgavo kitokį svorį ir atspalvį. Daug atsakingiau jį užduodu bet kokioje situacijoje.

Beveik visada reikėtų vengti uždarų klausimų, kurie niekur neveda, o turi tik du atsakymus: „taip” arba „ne”. Visi šie klausimai prasideda „ar”. „Ar” galima užduoti stiprius, akivaizdžius klausimus, pvz., „ar draugas tikrai visada tavęs nesupranta?” (darau prielaidą, kad absoliuti sąvoka „visada” yra neįmanoma ir kažkada žmogus buvo kito suprastas). „Ar gali pakeisti draugą?”.

Geriau vengti klausimų, prasidedančių „kodėl”, nes jie priverčia mus teisintis ir kažką įrodyti. Geresnė formuluotė būtų „kas tau svarbu?”, „kaip tai pakeičia tavo gyvenimą?”, „ką nori pasiekti taip darydamas?” – tada žmogus gali įvardyti savo motyvus.

Venki klausimų, kurie parodo tavo nusistatymą ir nepasitenkinimą, vietoj „kada nustosi vėluoti?” gali išsakyti savo emociją, kaip jautiesi laukdamas žmogaus, ir paklausti, pvz., „kaip manai, kas padėtų tau ateiti laiku?”.

Klausimas turi paskatinti mąstyti, jis turi vesti į priekį. Pvz., „kaip nori reaguoti?”, „ką gali padaryti dėl to?”, „kokius pasirinkimus turi?”, „kaip dar gali žvelgti į situaciją?”.

Kartais galime užduoti klausimus, kur žmogus kažką turi įvertinti nuo 1 iki 10 balų skalėje, pvz., „kiek esi vertas aukštesnių pareigų?”. Jei žmogus yra atviras sau ir nuoširdžiai atsako į tokius klausimus, kiek pats tiki, kaip pats save vertina ir pan., tada gali paaiškėti jo pačio ribojimai, galbūt žmogaus vidinis kritikas jam pačiam kenkia. „Kokia buvusi patirtis suformavo tavo tokį vertinimą?”.

Už kiekvieno klausimo, atsakymo slypi tam tikra emocija, jausmas, poreikis, vertybė. Klausimas turi skatinti stiprius jausmus, pvz., „kai tai turi, ką tau tai duoda?”. Klausimai veda prie žmogaus tiesų, kuo jis tiki, ko jis nori, kas jam svarbu, klausimai veda prie pokyčio.

Bet kokiu atveju klausimas turi būti asmeniškas, organiškas, suformuluotas įsiklausant, ką žmogus sako, pastebint, kaip jis jaučiasi. Juk siekiame vienas kitą suprasti.

Kiek skiriame sau laiko, savo laisvalaikiui? Su didžiuliu gyvenimo tempu, matyt, reikėtų įsirašyti laisvalaikį į darbo knygą 🙂 Gal taip darai? Ar kada susimąstei, kad per mažai ilsiesi? Vis apsikrauname daug užduočių, norų, tikslų, darbų, taip ir praeina visa diena. Jei trūksta laiko, braukiame nuo miego, laiko su artimaisiais ir pan.

Kažkada išgirdau sakinį, kuris man rezonavo:

Pasirūpinimo savimi būdai

Kaip savimi pasirūpini? Kaip geriausiai pailsi? Kaip leidi savo laisvalaikį? Tikrą laisvalaikį, ne pagal užduočių, darbų planą:)

Aš geriausiai pailsiu vaikščiodama. Mėgstu žygius, pažintinius takus, miškus, miestus, gatves, bet ką žodžiu:) Man taip išsivalo mintys. Mėgstu gaminti valgyti ir mėgstu valgyti kavinėse:) Tikrai, maistas man teikia naujus potyrius, visiškai nauji atradimai, kuo daugiau išbandyti. Man svarbūs yra santykiai, palaikau ryšius su draugais, vertinu pokalbius – kažką vieni kitiems duodam. Mėgstu laisvalaikį leisti aktyviai – mini išvykos po Lietuvos kraštus, kultūros renginiai, dviračiai, pagalba mamai darže, ir kartu mėgstu lauko grilių, piknikus, knygas, filmus, ilgus vakarus su kompanija. Per koncertus man virpa širdis, gaunu daugiausia energijos, gyvas garsas yra kažkas magiško. Žvaigždžių stebėjimas, tiksliau meteorų lietus – tai mano tradicija kiekvienais metais! Mėgstu fotografuoti, turiu senuką juostinį fotoaparatą, nors turėčiau pripažinti, tai darau retai.

Kasdienybėje man geriausias poilsis būna išgerti arbatos puodelį ramiai atsisėdus ant sofos ar balkone, ar kur gamtoje. Be jokių telefonų, be jokių trukdžių. Tiesiog pabūt su savimi. Kaip tu greičiausiai atgauni jėgas?

Esu veiklus žmogus ir, jei noriu būti sau atvira iki galo, tai norėčiau daugiau ilsėtis. Vis tos pamokos. Na bent jau rytai būna skirti man, tai mano laikas – darau kiekvieną rytą mankštą ir medituoju. Visada pusryčiauju. Bet gal vakarais ar savaitgaliais, kartais kai kuriuos juos pasilieku laisvus, be planų, kad susidėliotų organiškai. Taip pat jei būnu kažką suplanavus, bet jaučiu, kad to nenoriu veikti ir neprievartauju savęs. Tik svarbu neignoruoti savo norų ir pastebėt save 🙂

Yra Mindfulness 3 žingsnių meditacija. Ką tai reiškia? – kelis kartus dienoje pajausti save. Trumpai tariant – sustoti, ką darei, įsisąmoninti visas savo patirtis (jausmus, emocijas, mintis, kūno pojūčius). Tada paklausti savęs, kaip aš jaučiuosi, kokius kūno pojūčius šiuo metu jaučiu, kokios mintys ateina į galvą? Savo dėmesio lauką susiauriname iki kvėpavimo, stebime, kaip kvėpuojame. Ir vėl išplečiame savo dėmesį į visą kūną, įjungiame naujoko protą ir atsiveriame naujoms patirtims. Tai man leidžia pagalvoti, ar aš noriu tęsti toliau veiklą, kuria užsiėmiau.

Svarbu, kad skirtumėt sau dėmesio.