Nerašiau seniai, nes nenorėjau, nebuvo įkvėpimo. Taip, nenorėjau. Kiek dalykų darai vedamas savo vidinio jausmo, iš tiesų pats norėdamas, o ne dėl aplinkos, ne dėl to, kad reikia, atsakomybės, pareigybės ir t.t.? Man labai patinka vienos draugės atvirumas, pvz, neprisijungsiu vakare, nes nenoriu. Ir čia jėga! Ar galiu teigti, kad kai lengvai sakai žodį ‘nenoriu’, esi laisvas?
Kas dar rodytų, jog esi laisvas?
Gal kai visi tavo veiksmai plaukia iš tavo vidaus, vidinio jausmo, jog tai yra TAVO pasirinkimas, kai supranti savo motyvus, kodėl taip elgies. Nereikia niekam nieko atsiskaitinėti, kažkam įtikti, kažkieno kito poreikius statyti virš pasirūpinimo savimi, kažką daryti iš mandagumo. Visa tai yra netikra ir ne tu. (Bet kokiu atveju aš nekalbu apie kraštutinumus, vis tiek išlieka žmogiškumas). Jei nuoširdžiai atsakytum sau, kiek šiandien darei dalykų su noru. Kad taip tikrai buvo, nes pats norėjai, m?
Laisvė, kai nesvarstai apie savo mintis ar jausmus, tai tiesiog žinojimas, tvirtas tavo stuburas, kuris duoda svorio ir kartu lengvumo.
Man patinka vaikščioti pajūriu – smėlis, bangos, atviras horizontas, erdvė, dangus. Man tai kažkas didingo, praplečia suvokimą. Savaime kyla įvairių minčių ir jausmų, juoko ar ašarų tuo pačiu metu. Kažkas kalibruojas viduje, kažkas valosi, kažkokių gimsta naujų atradimų. Tuo metu turbūt labiausiai jaučiuosi laisva. Kada tu jautiesi laisvas?
Kas tau yra laisvas žmogus?
