Labai graži knyga, daug tikrų laiškų kopijų, žmonių nuotraukų, faktų. Pamačiau rašybą garsių žmonių, kaip Elvis Presley, Fyodor Dostoevsky, Mark Twain. Yra labai seniai rašytų laiškų, įvairaus amžiaus ir nebūtinai įžymių žmonių, tarkim, mergaitės rašytas laiškas į laikraščio leidyklą su klausimu apie Kalėdų Senelio egzistavimą. Yra ir laiškas, kuriame tėtis pasakoja savo sūnui, kaip atrado DNR. Bet mane labiausia palietė darbo, cv laiškai, jie tokie originalūs, įkvepiantys, kokie žmonės gali būti kūrybingi! Vieno iš jų laiško pabaiga:
„…Žodis „scenaristas” man patinka labiau už žodžius „reklaminių tekstų rašytojas”, taigi nutariau mesti darbą Niujorko reklamos agentūroje ir išmėginti laimę Holivude, bet prieš nerdamas stačia galva metus praleidau Europoje mokydamasis, mąstydamas ir kvailiodamas. Ką tik grįžau, ir žodžiai man vis dar patinka. Gal galėčiau keliais persimesti su jumis?”
Arba dar vienas laiškas, kompiuterinių žaidimų dizainerio darbui gauti, buvo parašytas žaidimo forma, imituojant programavimo kalbą: paspauskite čia, pasirinkite tokį ir tokį atsakymą, atverskite tam tikrą kortelę (darbo pasiūlymas), nuvažiuokite į darbo pokalbį, eikite į darbą ir t.t., žaidimo pabaiga. Taip, žmogus darbą gavo 🙂 O vėliau gavo ir apdovanojimų. Kitas laiškas yra patarimo prašymas iš draugo:
„Patarti žmogui, klausiančiam, kaip pasielgti su savo gyvenimu, reiškia kai ką labai artimo visiškam egotizmui. <…> Iš tikrųjų, štai klausimas: ar leistis nešamam potvynio, ar plaukti tikslo link. Tam tikru gyvenimo tarpsniu turime pasirinkti visi – sąmoningai ar nesąmoningai. <…> Siekiame suprasti tikslą, o ne žmogų. Iškeliame tikslą, reikalaujantį iš mūsų tam tikrų dalykų – ir mes juos darome. Taikomės prie reikalavimų, kuriuos kelia idėja. Kiekvienas žmogus yra savo reakcijų į patirtį suma. Įgydamas daugiau ir įvairesnių patirčių tampi kitokiu žmogumi, taigi pasikeičia ir tavo požiūris. Atrodytų kvaila, taikyti savo gyvenimus prie reikalavimų, keliamų tikslo, kurį kasdien regime kitu kampu? Taigi atsakydami privalome nagrinėti visai ne tikslus. <…> Mes siekiame būti savimi. Sakau, kad turime tikslą taikytis prie žmogaus, o ne versti žmogų prisitaikyti prie tikslo. Kiekviename žmoguje paveldimumas ir aplinka susijungia, kad sukurtų būtybę su tam tikrais gabumais ir troškimais, gyventi taip, kad jo gyvenimas būtų prasmingas. Žmogus privalo kuo nors būti. Taigi, mano nuomone, formulė maždaug tokia: žmogus privalo pasirinkti kelią, kuris leistų jo gabumams reikštis maksimaliai veiksmingai ir vesti link troškimų patenkinimo. <…> Tikslas yra antraeilis: svarbus yra ėjimas tikslo link.”
Kito laiško kopija kabo ant daugelio meno studentų sienų visame pasaulyje, kaip įkvėpimas daryti. Čia dalis laiško:
„Išmok kartais pasauliui pasakyti „atsiknisk”. Turi tam visas teises. Tiesiog liaukis galvoti, jaudintis, žvilgčioti per petį, sukti galvą, nerimti, bijoti, kentėti, tikėtis kokios lengvos išeities, kovoti, griebtis, pasimesti, netverti savo kailyje, nerimti, murmėti, niurnėti, burbėti, žemintis, griūti, klejoti, abejoti, dejuoti, raudoti, aimanuoti, svyruoti, baimintis, drebėti, kabinėtis, verkšlenti, apsigaudinėti, laukti, sėlinti, sliūkinti, lūkuriuoti, nesiryžti, dėbčioti, taikstytis, ieškoti, leistis nusodinama, pašiepiama, sutrinama, graužti, graužiama, graužtis. Liaukis ir tiesiog DARYK. Nupiešk daugiau. Nesąmoningiau, pamišėliškiau. <…> Tiesiog leisk sau DARYTI. Pamėgink padaryti ką nors bloga – blogiausia, ką tik įstengi sugalvoti, ir pažiūrėk, kas iš to išeis, iš esmės, atsipalaiduok ir leisk viskam ristis velniop – tu nesi atsakinga už pasaulį, tu esi atsakinga tik už savo darbus, taigi PADARYK tai. Tavo darbai gali būti tokie, kokių tik nori.”
„Liūdesys užplūsta didžiulėmis bangomis – persirita per mus ir nors gali beveik uždusinti, čia pat mus palieka, o mes žinome, jei jis stiprus – mes stipresni ir jis atsitraukia, o mes liekame. Jis sekina, išnaudoja, jis aklas, o mes regime. <…> Tai tik tamsa, ne pabaiga. Tik lauk, viskas praeis, ir liks ramybė, daug gyvenimo – visa tai liks.”
„Vyras neturi didesnės laimės už tą, kurią jaučia dienos pabaigoje priėjęs prie durų ir žinodamas, kad anapus kas nors laukia jo žingsnių garso.”
Ronald Reagan
Tėtis rašo savo dukrai: „Dalykai, dėl kurių verta jaudintis: dėl drąsos, valyvumo, darbingumo, jojimo meno ir t.t. Dalykai, dėl kurių neverta jaudintis: dėl visuotinės nuomonės, praeities, ateities, dėl to, kad kas nors tave pralenks, dėl pergalės, dėl nusivylimų, malonumų, pasitenkinimų. Dalykai, kuriuos reikia apmąstyti: ko aš iš tikrųjų siekiu?”
