Posts by ciur

Filmas: Loving Vincent

Rekomenduoju

Biografinė istorija apie dailininką Vincent Van Gogh. Šis filmas – tai meno kūrinys, visas nupieštas iš daugybės paveikslėlių, stengiantis išlaikyti dailininko braižą. Žiūri filmą ir gėriesi kiekvienu kadru, kuriais stengėsi atkurti originalius menininko kūrinius. Labai skoningai perteiktas filmas!

Vincent Van Gohg (1853-1890) buvo postimpresionistas, mėgo piešti realybę, spalvas. Piešė, nes tik taip galėjo nusiraminti ir papasakoti pasauliui, ką mato. Turbūt bene produktyviausias dalininkas.

Labiausia įkvepia faktas, kad Vincentas per savo gyvenimą nupiešė apie 800 drobių ir virš 1000 piešinių. Tačiau tik 1 paveikslas buvo parduotas, kol jis buvo gyvas, ir tą patį nupirko jo brolis. Jie buvo dalinami už bet ką, į visas keturias puses. Tik po Vincento mirties paveikslai išgarsėjo. Atrodo, kol jis buvo gyvas, visuomenė dar nebuvo pasiruošusi tokiam meno stiliui.

Ką žmonės turėtų kalbėti per jūsų laidotuves?

Sąmoningumas Mintys

„Ketinimai kyla smegenyse dar prieš juos suvokiant ir imantis veiksmų. Kad gyvenimas tekėtų norima linkme, pravartu stiprinti tuos ketinimus ir įsipareigojimus, kurie yra prasmingiausi. Paprastai gyvename autopilotu, vykdome tai, kas genetiškai nulemta ir įskiepyta vaikystėje. Tikslams paskiriame didelę gyvenimo atkarpą, nors galbūt tai nėra tikrieji mūsų troškimai. Psichologas Steven Hayes ir jo bendradarbiai sukūrė psichoterapijos modelį, paremtą pamatinėmis vertybėmis ir įsipareigojimais. Gera gyventi tada, kai tikslingai siekiame to, kas mums prasminga, sąmoningai priimdami trukdžius. Kokie svarbiausi įsipareigojimai? Kam norite paskirti gyvenimą? Kokie jūsų sveikatos, turtų, darbo, dvasingumo lūkesčiai? Ko labiau trokštate: kad jūsų vaikai būtų laimingi ar turtingi? Ar norite gyventi 100 metų? Ką žmonės turėtų kalbėti per jūsų laidotuves? Įsipareigojimai tvirtėja, kai juos sustipriname sąmoningo pasirinkimo galia. Ko mes iš tikrųjų norime? Ko trokšta mūsų širdis? Visada pravartu savęs paklausti, dėl ko tai darau.”

Ištrauka iš „Sąmoningas kelias į užuojautą sau” Christopher K. Germer

Palo Santo medis – namų energijai valyti

Rekomenduoju

Palo Santo – vertimas „Šventasis medis” – yra kvapai namams, uždegti kaip smilkalus. Palo Santo (Bursera Graveolens) pradžioje buvo naudojama šamanų iš Peru. Medžiai auga pajūriuose Pietų Amerikoje. Lazdelės ruošiamos tik iš nuvirtusių medžių. Reikia uždegti pagaliuką, palaikyti liepsną 20-60 sekundžių, užpūsti ir leisti smilksti. Galite panešioti po kambarius, ar palikti ugniai atspariame indelyje.

Medis priklauso citrusinių šeimai, kvapas turi gintaro, pušies, mėtų ir citrusinių vaisių natas. Palo Santo turi gydančių ir energiją valančių savybių, jis pakelia vibracijas. Daugiausia naudojamas meditacijai, apeigoms, ritualams, erdvių valymui. Tradiciškai galite uždegti medieną, jei norite sušvelninti peršalimo, gripo simptomus, uždegimą, galvos skausmą, stresą, nerimą, susikaupusį emocinį skausmą, depresiją ir kt. Galima jį smilkyti norint atbaidyti vabzdžius.

Aš kvapą turėjau prisipratinti. Iš pradžių dar nesupratau, ar man patinka, ar ne. Bet pati mediena, net neuždegus yra labai malonaus kvapo, gera įkvėpti aromatą giliai ir pasimėgauti. Uždegus iš pradžių man nelabai patiko, turėjau prisijaukinti. O dabar apvaikščioju visus kambarius dūmo vedama 🙂 Tikrai tikiu energijos valymu patalpose. Juk būna, į vienus namus įžengti malonu ir „geras jausmas”, o kituose – nenorime užsibūti. Tai mano maži pasimėgavimai kažkuo tikra, kokybiška ir natūraliu.

Judėjimai – pradėti nuo savęs

Sąmoningumas Mintys

O ką tu darai, kad prisidėtum prie sąmoningo vartojimo.

Visus judėjimus pradeda idėjiniai žmonės, kuriems rūpi šiek tiek daugiau nei savo kiemas, kurie nori padaryti pasaulį geresniu. Atrodo, tiek ne daug gali padaryti keletas žmonių, kurie užtikrintai tiki tuo, ką daro, kam priešinas, ir taip užkuria, užkrėčia kitus žmones. Pavyzdžiui, pamenat iš istorijos, kaip viešuosiuose transportuose buvo atskirtos vietos gale juodaodžiams. Pirmieji juodaodžiai žmonės, išdrįsę atsisėsti priekyje, savo elgesiu įkvėpė kitus. Juos veda vidinė jėga, tikėjimas kažkuo didesniu, dėl ko visa tai daro.

Kuo mes tikime? Kiek galvojame apie kitus?

Vis dar turime vartotojišką visuomenę, rinka vis dar orientuota į masinę gamybą, dažną daiktų keitimą. Bet šiuo metu vis aktualesnė tema yra „Zero waste”. Galbūt aš asmeniškai nesu fanatikė, bet prisidedu tiek, kiek nuo manęs priklauso:

  • kūno priemonės – linkusi pirkti didelėmis talpomis, papildymus, kad kuo mažiau plastiko buteliukų (arba „Uoga uoga” galima atiduoti atgal jų pakuotę, arba yra sausų, muilo pagrindu kūno priemonių, kaip „Lush”. Turi nuostabius masažams skirtus „muilus”!).
  • kūno priemonių sudėtyse esu prieš naftos produktų naudojimą, tad labai skaitau sudėtis – kuo mažiau būtų žalos kūnui. Ką tepame ant kūno, 70 % patenka į vidų.
  • daugkartinio naudojimo makiažo šluostė.
  • medinis plaukų šepetys.
  • mano dušo kempinė pasiūta iš lino medžiagos.
  • perku drabužius iš Vinted.
  • savo senus drabužius, ko nebenešioju, paaukoju. Bet dažniausia viską sunešioju taip, kad jau nebepadoru būtų kam nors atiduoti 🙂
  • prieš pirkdama naujus batus, papuošalą, drabužius ar kokį daiktą, savęs paklausiu dar kartą: „ar man jo tikrai reikia, gal kažką panašaus jau turiu?”
  • turiu savo metalinę gertuvę vandeniui. Jei tik įmanoma, vandenį įsipilu iš vandens čiaupo.
  • turiu savo daugkartinio naudojimo puodelį „Ecoffee” iš bambuko pluošto, išsinešimui, pasivaikščiojimams lauke.
  • visada nešuosi savo medžiaginį maišelį į parduotuvę.
  • sveriamiems produktams nenaudoju plastikinių maišelių. Ant prekystalio dedu tiesiogiai vaisius ir daržoves be įpakavimo.
  • visiškai neišmetu jokio maisto į šiukšlių dėžę. Buvau auginama viską suvalgyti, pasišildyti kitam kartui ir pan.
  • būna, koks nors maisto eksperimentas, naujas kepinys nepasisekė ir na švelniai tariant išėjo „plyta”, įpakuoju į popierių ir padedu prie konteinerio „bomžams”. Kartais net raštelį palieku su palinkėjimu:)
  • turiu daugartinio naudojimo kepimo popierių.
  • metaliniai šiaudeliai!
  • perku daug knygų. Ką perskaitau, išdalinu, atiduodu, nekaupiu, tegul toliau kitiems teikia džiaugsmą.
  • esu iš tų žmonių – geriau mažiau, bet kokybiškesnis daiktas ir tikrai reikalingas. Nesu kaupėja.
  • daugiausia visur vaikštau pėsčia. Suprantu, kad tam reikia skirti daug laiko, reiškiasi, tik tinkamai tam skirti laiko 🙂
  • myliu traukinius, patinka dviračiai. Vis mažiau viena mašina taršos statistikoje.

Taip, suprantu, yra kur dar tobulėti, bet pirma turi ateiti suvokimas, kad man to reikia, aš matau tame prasmę, o nesivaikau madų. Kai sąmoningai pakeičiu įprotį, jis lengviau įsiintegruoja į kasdienybę ir turi kitą svorį.

O ką tu darai?

Rašymo galia

Veiklos Sąmoningumas Mintys

Kai susikaupia per daug, visko tiesiog būna per daug, reikia kažkur tai padėti. Jei kaupsi, slėpsi, bandysi kažkur nukišt, tai niekur nedings. Kažkada išlys ir pradės kenkti. Galima kalbėtis su bet kuo, tiesiog išsakyti viską, arba išrašyti popieriuje.

Rašymo terapijos pradininku laikomas socialinis psichologas James Pennebacker. Jis patvirtino, kad rašymas padeda spręsti psichologines, emocines problemas. Už rašymą yra atsakingas kairysis smegenų pusrutulis, o už kalbėjimą – dešinysis, tad ar rašome, ar kalbame – tai skirtingi dalykai. Bet kokiu atveju, abiejų tikslas, kad žmogus pasijustų geriau.

Įvairūs šalininkai, nepriklausomai, ar tai psichologinės kryptys, ar koučingas, ar močiutės patarimai, visi kalba iš esmės apie tą patį:

  • turėk visada su savimi knygutę ir pasižymėk kažkokias mintis apie tai;
  • skirk kiekvieną rytą 10 min lietis mintims laisvai, nesvarbu apie ką;
  • užsirašyk savo tikslus;
  • vakare atlik dienos refleksiją, atsakyk sau visada į tuos pačius klausimus apie savo dieną;
  • kasdien parašyk, už ką esi dėkingas šiandienai;
  • kasdien parašyk, ką padarei gero šiandien;
  • palinkėjimai sau;
  • laiškų rašymo forma;
  • ir t.t.

Taip, nes tai padeda suprasti patį save. Refleksija, kas tau svarbu, kaip tu jautiesi, ką vienas ar kitas dalykas tau reiškia, į kur atkreipi dėmesį ir pan. Lavinam savo protą, išeiname iš automatinio rėžimo ir bandome susivokti. Ar norisi pilti susikaupusius dalykus iš vaikystės, gal santykiai su kitais žmonėmis, nesėkmės, įvairūs sunkumai. Rašant galima priimti visas patirtis ir įsisąmoninti dabarties momentą.

Net jei rašome bet ką, kas šauna mums į galvą, neanalizuojant, nevertinant, tiesiog išliejant jausmus, mintis, būseną, viską, kas tuo metu „ant liežuvio galo” – tai padeda sudėlioti mintis, taip „prašviesėja” galva esminiams dalykams. Užsirašome tikslus? – tikslas tampa kūnu, realus, mes jam įsipareigojam. Perkratome visą savo dieną? – refleksija apie save, ką man davė ši diena, ką pasiėmiau iš jos. Malonių įvykių žymėjimas? O gal vedame streso ar blogų patirčių kalendorių? – taip galime įsisąmoninti patirtis ir priimti, kas vyksta. Dėkingumo dienoraštis, palinkėjimai sau ugdo atjautą, ir vėlgi, priimti bet kokią patirtį. Laiškų terapija – gali būti rašomi laiškai, tačiau jie neišsiunčiami niekur. Gali rašyti savo tėvams, savo vidiniam vaikui, žmonėms, kurie įskaudino, atsisveikinimo laiškai buvusioms patirtims, situacijoms, sau laiškas į ateitį ir pan.

Prisimenu, per konferenciją „Moters vizija”, 2019 m., Daiva Žeimytė-Bilienė sako: „dabar visos užrašykite vieną konkretų norą, su įvykdymo data, ir padėkite tą lapuką saugiai. Kai išsipildys noras, parašykite man.” Ir aš jai parašiau el. laišką po 3 mėn., kaip ir buvau nurodžius datą 🙂

Visais atvejais mes išrašome emocijas, paleidžiam jas. Už visų žodžių, tikslų, bet kokios patirties slepiasi emocijos. Ką man tai reiškia, kiek aš kreipiu į vieną ar kitą dalyką savo dėmesį, kur mano svoris, ką aš supratau, ką jaučiau, kaip reaguoju. Rašymas padeda viską sudėlioti į vietas, didėja sąmoningumas, kinta požiūris į save ir kitus. Vyksta procesai pasąmonėje, įmanoma išspręsti vidinius konfliktus pasąmonės lygmenyje. Tuo pačiu žmogus tampa lankstesnis, atviresnis galimybėms, yra imlesnis pokyčiams. Tiesiog padeda susigaudyti, kas vyksta 🙂

Teigiama, kad visi didieji žmonės rašė dienoraščius. Kiek daug galios turi, atrodo, toks paprastas dalykas – popieriaus lapas. Rekomenduoju ir tau leisti rankai slysti per popierių.

Kaip pradėti veikti? – Sukapoti dramblį į gabalus

Mintys

Tikrai būna tokių didelių darbų, kuriuos mes norime įgyvendinti, bet nieko nesiimame. Kaip sabotažas prieš save. Pagalvojame, viską labai gerai suvokiame, kad tai būtų naudinga man, kad turiu padaryti ir t.t., nu bet niekaip neišeina pradėti.

„Kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių.”

Tai visada gelbėja mažiau mąstyti. Taip, nemąstyti ir tiesiog pradėti daryti. Paprasta kalbėti, ar ne? O jei konkrečiau, padeda didįjį tikslą suskaidyti į daug mažų žingsnių. Kai pasidarai planelį su konkrečiais veiksmais ir šalia datomis, iki kada tai turi būti įgyvendinta, taip lengviau judėti į priekį ir ne taip baisu 🙂 Jei dar gąsdina ir nesinori pereiti prie sekančio veiksmo, skaidyk į dar mažesnius žingsnius. Kiekvienas žingsnis turi būti toks paprastas ir nedidelis, kad tave motyvuotų jo imtis. Pravartu kiekvieną veiksmą įsivertinti 0-8 balų skalėje, kai kiek tau tai sunku pradėti daryti (0 – labai lengva, 2 – šiek tiek sunku, 4 – vidutiniškai sunku, 6 – labai sunku, 8 – atrodo beveik neįmanoma). Skaidyk žingsnius į vis mažesnius tol, kol visos užduotys bus įveikiamos. Jei jau nebeišeina palengvinti užduoties, pergalvok, pažiūrėk į ją kitu kampu (pvz., paprašyti kažko kito pagalbos, tarkim, ne pats paskambinti sužinoti reikalingą informaciją, o paprašyti draugo).

Pavyzdžiui, noriu viena aplankyti Paryžių rugsėjį. Žingsniai, kaip galiu suskaidyti savo tikslą:

  • apgalvoju maršrutą, ką noriu aplankyti
  • pasidomiu apie ekskursijas
  • susirandu nakvynės vietą
  • užsisakau skrydžio bilietus
  • susidedu daiktus, dokumentus
  • nuvykstu į oro uostą ir t.t.

Susirašau prie visų įvykdymo datas ir įvertinu visus veiksmus balų skalėje, kiek man tai sunku padaryti. Matau, kad nesugebėsiu susirasti tinkamos vietos nakvynei, paprašysiu draugo. Manau, kad man bus per daug sunku nuvykti į oro uostą, paprašysiu nuvežti draugo ir padėti pačiame oro uoste. Jei visiškai atrodo neįveikiama užduotis nukeliauti iš savo namų iki užsienio naujų, laikinų namų, galbūt galiu keliauti patį kelią per agentūra su grupe, bet vis tiek būsiu viena 🙂

Tą pačią techniką galima naudoti ir iššūkiams, kurių vengiame daryti. Tik tokiu atveju susirašome visus iššūkius, kuriuos tuo metu sunku įveikti, įvertinam sunkumo skalėje, kiek tai man sunku ir galime pradėti nuo lengviausių. Tokiu atveju įveikus lengvesnes užduotis, įgysi vis daugiau pasitikėjimo savimi ir bus vis lengviau pereiti prie sunkesnių. Jei dar nesate pasiruošę pereiti prie sunkesnių, sugalvokite keletą lengvesnių ar vidutinio sunkumo, tokio svorio, kokias užduotis jau pavyko įveikti.

Pavyzdžiui, mano tikslas: man lengva išsakyti, ko man reikia ir ko aš noriu. Užduotys ir kiek man tai yra sunku:

  • Paprašau draugo sutvarkyti sulūžusias dureles namie – 3
  • Pasakau savo norus laisvalaikio leidimui, kai sprendžiame su draugais, ką veikti – 6
  • Pasakau šeimos nariams, kokio maisto aš noriu šį vakarą – 5
  • Atsisakau padėti pažįstamui prižiūrėti jo įmonės socialinius tinklus – 8
  • Išeinu iš vakarėlio namo kada aš noriu – 4

Pradėsiu nuo pagalbos prašymo sutvarkyti namie sulūžusias dureles. Po to, kai vyks vakarėlis, išeisiu iš jo, kada tik norėsiu ir t.t. Matau, kad bus sunku atsisakyti kitam padėti, dėl to sugalvosiu šiek tiek daugiau užduočių, kurias man ne taip sunku būtų įveikti (mažiau įvertinu sunkumo skalėje).

Ir taip žingsnis po žingsnio ir kalnus nuversime 🙂 Keičiame įpročius, siekiame tikslų mažais žingsneliais.

Neužkasti savo talentų – kas teikia daugiausia entuziazmo?

Mintys

Neužkasti savo talentų. Visada taip kartojau ir skatinau visus išgirsti save, rasti savo pašaukimą. Bet iš kur gali žinoti, kad tai, ką šiuo metu darai, tau sekasi geriausiai. Iš kur žinoti, kad atsiskleidi ir save realizuoji labiausiai. Išbandyti vis naujus dalykus? – Tik laiko turime ribotai. Vienintelis dalykas, ko negalime kontroliuoti. Daryti ką nori, siekti savo svajonės? Visada sakiau, daryk gerai ir pavyks bet kas, nes juk dabar mus paperka dėmesys, įpakavimas, detalės ir pan. Suprantu, kad vienam tą patį dalyką pasiekti reikėtų daugiau pastangų nei kitam, nes tiesiog vienam geriau sekasi skaičiai, kitam – žodžiai. Bet vis tiek, neabejoju, jog reikėtų užsiimti tuo, kas daugiausia teikia entuziazmo. O visa kita tik detalės, kurios susidėlios savaime. Nes galbūt gyvenime visa esmė – būti laimingu. Kas tau teikia daugiausia laimės ir džiaugsmo?

Eiti kiauriai sienas – Marina Abramovič

Knygos Žmonės Rekomenduoju

„Menas privalo drumsti ramybę, menas privalo kelti klausimus, menas privalo pranašauti ateitį. Politinis menas panašus į laikraštį. Vieną kartą panaudosi, bet rytojaus dieną tai jau vakarykštės naujienos. Menui ilgą gyvenimą gali suteikti tik prasmės sluoksniai – šitaip visuomenė įvairiais laiko tarpsniais pasiima iš kūrinio tai, kas jai tuo metu atrodo svarbu.”

„Norėdama pasiekti tikslą, privalai atiduoti viską, kol nieko nebeliks. O tada viskas įvyks savaime. Tai tikrai svarbu. Toks mano devizas prieš kiekvieną performansą. Atiduodu kiekvieną energijos gramą, ir tada kas nors įvyksta – arba ne. Štai kodėl man nerūpi kritika. Kritikos klausau tik tada, kai žinau, kad neatidaviau visų 100 procentų. Bet jei atiduodu viską ir dar 10 procentų daugiau – tada nebesvarbu, kas ką sako.”

Tai autobiografinė knyga, atviras pasakojimas apie menininkę, gimusią 1946 m. Belgrade, augusią šeimoje, kurioje abu tėvai Antrojo Pasaulinio karo partizanai. Menas jai buvo saviraiškos galimybė išreikšti savo politines, pasaulietiškas pažiūras, tai galimybė maištauti ir atkreipti dėmesį. Jos pasirinktas žanras – performansai.

Atrodo, kad ir ką sugalvoja Marina, viskas jai įmanoma. Sugalvos pačią nutrūktgalviškiausią idėją, kur daugumą sektų baimės, pačių savęs ribojimai ir net nesiryžtų įgyvendinti, o ji mėgins, ieškos, jei užsidaro durys, atsidarys langas. Tiek vidinės jėgos, tikėjimo, ką daro, autentiškumo – įkvepia siekti savo svajonių. Pinigų neturėjo, atrodė, ir nereikėjo, tačiau tiek apkeliavo, tiek nuveikė, tiek pasiekė! Pavyzdžiui, sugalvojo dviese patys pirmieji pasaulyje pereiti Didžiąją kinų sieną. Užtruko visas derinimas tarp šalių, projektai, finansavimai, žiniasklaida ir t.t. Na, jiems nepavyko nueiti pirmiesiems, tačiau tikslas buvo pasiektas! Jai pavyko įgyvendinti idėją:) Kaip tik nuotraukoje stovi vyras, kurią jis lydėjo žygio metu. Arba sugalvojo Australijoje pažinti vietinių genčių gyvenimą, ir žinoma jai pavyko, praleidžiant, kiek jai reikėjo pastangų įdėti, gyveno kartu su vietiniais čiabuviais, kalbėjosi minčių pagalba. Arba sugalvojo nusipirkti apleistą, visą daugiabutį, sugebėjo išprašyti narkomanus, gauti geriausią kainą. Apie ją sukurta ne vienas filmas, gauta apdovanojimų, gerbiama menininkų, žinomų žmonių rate. Bebaime, Marina, lenkiuosi žemai.

„Jei eksperimentuoji, esi pasmerktas nesėkmei. Pagal apibrėžimą, eksperimentavimas reiškia žengimą į teritoriją, kur niekada nesi buvęs, kur nesėkmė labai įmanoma. Iš kur žinoti, kad pasiseks? Labai svarbu turėti drąsos susidurti su nežinomybe. Man patinka gyventi tarpinėse erdvėse, ten, kur tenka atsisakyti savo namų komforto ir įpročių ir visiškai atsiduoti atsitiktinumui.”

Performansai būdavo drastiški, dažnai išbandant kūno galimybes, kaip deginti, pjaustyti pačią save, išstovėti daug valandų priešinantis fiziniams poreikiams, ar šveisti neseniai paskerstų gyvulių tūkstančius kaulų. Arba leidi publikai su savimi daryti ką tik nori (ant stalo daug priemonių, įrankių). Stebint negalėjai išlikti be jokio vertinimo. Su amžiumi performansai buvo brandesni, subtilesni. Mane labiausia palietė performansas, kai Marina tiesiog sėdėjo prie stalo, o kitoje pusėje galėjo atsisėsti kiekvienas žiūrovas, kuris sėdėjo kiek tik norėjo laiko ir žiūrėjo vienas kitam į akis. Šis ryšys buvo asmeniškas: „absoliučiai kiekvienas priešais mane sėdintis žmogus palikdavo tam tikrą energiją. Žmogus pasitraukdavo, energija likdavo. <…> Ar buvau jiems veidrodis? Regis, dar daugiau. Galėjau matyti ir jausti žmonių skausmą. Manau, žmones stebino juose susitvenkęs skausmas. Nemanau, kad jie apskritai linkę įsižiūrėti į savo vidų. <…> Kai sėdi priešais mane, tave stebi visi, stebiu aš, nėra kur dėtis – tik į savo vidų. Žmonės savy nešiojasi šitiek skausmo, kurį visą laiką bando nustumti gilyn. O jeigu stumsi emocinį skausmą gilyn užtektinai ilgai, jis pavirs fiziniu skausmu.” Žemiau nuotraukoje pateikta žiūrovų reakcijos iš šio performanso.

„Kai mąstau kuo prisidėjau prie vienų ir kitų savo skyrybų, grįžtu prie minties, kad meilės ir rūpesčio poreikis, kurio niekada nepatenkino mano motina, buvo tas skaudulys, kurį atsinešiau į kiekvienus savo santykius – ir kurio nei vienas vyras nepajėgė išgydyti.”

Šilėnų pažintinis takas: kada matei akmenimis grįstą kelią per mišką?

Vietos Rekomenduoju

Vienas įspūdingiausių pažintinių takų, rekomenduoju. Tai Nėries regioniniame parke esantis takas. Galite pradėti nuo Šilėnuose bažnyčios aikštės arba nuo Naujosios Rėvos piliakalnio. Maršrutas apie 6 km, labai tinkamas atstumas pasivaikščioti, nei per daug, nei per mažai.

Turtingas takas – akmenimis grįstas miško kelias, labai gražiai sutvarkytas kaimelis, laukai, upelis, šaltinėlis, užtvanka, paukščių regykla, orchidėjų pelkė, siauras ir status miško takelis, pavėsinė, supynės, piliakalnis.

Aš labai mėgstu akmenimis grįstą taką, gera eiti ir jausti po kojomis kintančias faktūras. Akmenis išgrindė XX a. pradžioje, kad arklių tempiami vežimai neklimptų į smėlį, o kelias vedė į buvusį Legotiškių dvarą. Gaila, kad neišliko. Miško medžiai galingi, aukšti, o juose tikras pavasaris – vien paukščių garsai. Šilėnų kaimelis man kaip užkonservuotas. Gražios trobos, sutvarkytos, išlaikytos, senovinės tvoros, laukai, medžiai, žolės. Taip ir matau akyse, kaip rytais kraštovaizdį apjuosia rūkas. Laikas sustoja. Aukštų vibracijų energija:) Vėliau prieiname paukščių stebėjimo vietą, kuri dvelkia ramybe. Tiesiog prisėsti ir stebėti – juk tai gamtos terapija! Tada prieini upelį per kelią, siaurą siaurą upelį palei kelią ir status, siauras miško takelis į viršų. Sušylame. Užkopus viršuje pro medžius gali matyti upę, taip pat yra pavėsinė ir supynės. Rekomenduoju.

Rašytojas – tai tik jo asmeninė nuomonė

Mintys

Kiekviena knyga, kiekvienas tekstas yra tik to žmogaus mintys, nuomonė, jo požiūris. Jis gali būti neteisus, jis gali labai patikti arba tu jo gali labai nekęsti. Dažniausia mes nemėgstam to, kas mus erzina, ar kas mes patys esame, tik to sau nepripažįstame:) Bet bet kokiu atveju, skaitant bet kokį tekstą, sveika perleisti per savo filtrą, kas tau priimtina, kas tau rezonuoja, ko tu ieškojai. Girdime ir matome tai, ką norime:)

„Rašykite vienam žmogui. Jei atversite langą ir mylėsitės su visu pasauliu, Jūsų istorija susirgs plaučių uždegimu.”

O pabaigai pateikiu The Tate galerijos reklamą, kaip žaismingai kvietė užsukti į parodą. Pavyzdžiui, laukia svarbus susitikimas – pasisemk idėjų iš paveikslų, kaip jam pasiruošti. Arba išsiskyrei? – Ne pasaulio pabaiga, jiems irgi taip buvo, aukščiau galvą! Pagirios? – Mes norim, kad tau pagerėtų.