Mes dažnai susikoncentruojame į vieną dalyką, kuris mus erzina, neramina ar kitaip patraukia mūsų dėmesį. Tada nebepastebime visa kita, kas vyksta aplinkui. Tiek smarkiai kažko norime, kad pasikeistų, jog nepastebime ženklų iš aplinkos, kuo galėčiau pasidžiaugti savo kasdienybėje. Ir mūsų sunkumai, problemos bet kokiu atveju yra mažesni už mūsų gyvenimus. Juk gyvenimą sudaro dar tiek daug kitų dalykų.
Aš esu dėkinga, kad esu šiandien sveika. Aš galiu pasidžiaugti šiandienos maistu. Aš pasigrožiu detalėmis aplinkoje. Aš esu gamtos, pasaulio dalis. Aš pastebiu ir vertinu tai, ką turiu ir kas esu. Aš matau ir jaučiu Tave.
Kai atsitraukiame šiek tiek iš toliau nuo savo problemos ir pastebime visumą, problema atsiskiria nuo mūsų, kurią mes identifikuojame kaip atskirą dalyką nuo mūsų. Tada ji sumažėja, nes nebėra maitinama mūsų dėmesiu ir energija. Juk nenorime švaistyti energijos. Taip, ji niekur nedings, ji čia yra šalia manęs, bet tiek ir užtenka, pastebiu ir priimu. Su laiku išsispręs, nes kai žiūriu į ją iš šalies, atsiranda daugiau sprendimo būdų, pastebiu daugiau variantų, kaip aš galiu reaguoti. Lyg eitum per savo namo kambarius, atidarinėdamas duris, o už kiekvienų durų vis skirtingas pasirinkimas. Savęs pasirūpinimo būdai 🙂
Jei dar nesinori judėti į priekį, reiškiasi, dar ne laikas. Mes daug ko galime nesuprasti gyvenime, kodėl viskas taip, bet tikrai viskas vyksta nebe reikalo ir turi prasmę. Išsprendus vieną problemą, atsiras kita. Tai procesas ir visuma. Matyti bendrą paveikslą. Aš renkuosi gyvenimą, ne problemą.
