Žygis iš namų – 280 km per 12 d.

Pirminė idėja buvo atkartoti Ispanijoje eitą piligriminį Primitivo žygį, kur per 11 dienų nuėjau 350 km. Buvau įsitikinus, kad tada ėjau 12 dienų, tai simbolikos neišlaikiau 😀 Ir tai pastebėjau atsitiktinai, nes galvoju, dabar pažiūrėsiu, kokį rašiau pavadinimą to įrašo. Ou well 🙂

Kaip aš taip sugalvojau? – atsikeli Naujųjų metų rytą ir nori metus pradėti su nuotykiais. Ir šauna į galvą mintis atkartoti piligriminį žygį iš namų Vilniuje. Kūrybiškai žiūrėti į problemų sprendimą – dėl viruso negalim keliauti į užsienį ar net į kitą savivaldybę, tad ką aš galiu padaryti iš namų 🙂

Suprantu, kad kitos sąlygos, žiema, 16 val. jau reikia skubėti iš miško, nes tuoj bus tamsu. Neėmiau atostogų. Maršrutas nėra kažkoks įspūdingas užsienio kraštovaizdis. Kasdien grįžti namo, dirbi, gamini valgyti ir pan. Tad ir kilometrų mažiau surinkau. BEEET. Užskaitau!

Ėjau 5 pilnas ne darbo dienas – labai pasitarnavo Takas aplink Vilnių. Ir 7 dienas ėjau po darbo – ten, kur apšviesta, realiai gatvėmis. Ne darbo dienomis išeidavo apie 30 km. Kitomis dienomis mažiau.

Tai kai ėjau darbo dienomis vakarais miestu, kur akys veda, kur apšviesta. Sugalvoji, šiandien eisiu iki Santariškių ir grįšiu per Laisvės pr., o kitą dieną šausiu iki Big’o ir atgal Ukmergės plentu. Arba skolintą knygą nunešti savininkui gyvenančiam prie TV bokšto. Na įvairiausiai, bet supratau, kad niekas nebegyvena toli 😀 Viskas yra pasiekiama kojomis, visi rajonai yra geri gyventi ir susisiekimas puikus 🙂 Vilnius tapo mažas! Nebebuvo maršruto kur eiti, tai 3 kartus ėjau tiesiog pakrante pirmyn ir atgal.

O ne darbo dienomis buvo puikus tikslas Takas aplink Vilnių. Jis nerealus, labai rekomenduoju! Tiek žalumos, tiek miškų Vilniuje! Visi mikrorajonai turi kažkokį parką, mišką, taką, nuostabu! Susipažinau naujai su miestu.

Verkių regioninis parkas – vienintelė atkarpa yra kilpos tipo, gali pradėti tam pačiam taške ir užbaigti. Lengva, tarp Žaliųjų ežerų, tinka paprastam pasivaikščiojimui su pokalbiais.

Buvo tokių gražių atkarpų, kur nori atsitempti savo draugus ir parodyti, pasidalinti, bet net negalėčiau atkartoti, kur jos tokios randasi 😀 Eikit visą taką:)

Įsidėdavau 1 valgymą su savimi – termosą puodelį arbatos ir sumuštinį ar kažką į dėžutę. Būdavo mano piknikas, bet greitas, 10 min ir vėl eini. Realiai pertraukų nelabai dariau, taupiau laiką… Ir šiaip ėjau greitu žingsniu, ne varnas gaudant.

Va Karoliniškių kraštovaizdžio draustinis visada man buvo keistas savo šituo kalnu, užlipti taaaaip linksma, kai tikrai atsiranda aukščio nesaugumo jausmas! O užlipus ant Piliakalnio atodangos matosi nebloga panorama.

Žmonių sutikdavau ne daug. Daugiausia jaunos šeimos su vaikais, kur su rogutėmis nučiuožti nuo kalnelio. Tada tiesiog vienoj vietoj daug žmonių. Kaip Saulės slėnis – labai gražus pačiuožinėti, pažaisti su vaikais.

Kai daugiau prisnigo, sutikau Belmonte, Ribiškėse, Rokantiškėse žmonių su lygumų slidėmis. Pavydėjau jiems!

Naujai sužibo man Antakalnio visi miškai, taip pat nauja dviračių tako atkarpa palei upę. Ten puiki vieta gyventi:) Taip pat patiko įvairi technika ant Gariūnų apžvalgos aikštelės.

Man labai pasisekė, kad paskutines dvi dienas ėjau, kai buvo taaaaaip balta, gražiai prisnigę. Buvo atgaiva sielai. Kiek gamta daug džiaugsmo gali suteikti! Viską norėjos fotografuoti, žaisti su sniegu, čiuožinėti. Labai gera!

Žymėjimas ne visada buvo geras. Pavyzdžiui, Belmonte ženklas apsuktas į priešingą pusę. Gerai, kad turėjau įsirašius žemėlapį, tai vis galėjau pasitikrinti. Buvau ne kartą paklydus, teko grįžti arba bristi per mišką. Bet man dėl to net linksmiau. Pati viena eini, juokies balsu, skėriačioji rankomis. Gyvenimas yra nenuspėjamas!

Nebuvau girdėjus apie Tuputiškių Serpantiną! Kažkas nerealaus, mažutis, suktais posūkiais, aišku, buvo slidu, paslyyyydau, bet tiek džiaugsmo suteikė tokie atradimai!

Buvo ir nejaukių atkarpų, kur dairaisi ir tikiesi, kad niekas neprisikabins ir nieko blogo nenutiks. Nelabai kaip smagu buvo eiti Naujininkuose, ypatingai Juodšilių gatve, kur vien kitataučiai kalbėjo, daug garažiukų, šiukšlynėlių…

Sunkiausia atkarpa Panerių erozinio kalvyno kraštovaizdžio draustinyje – up and down, up and down – pakyli, nusileidi. Pastoviai! Ant vieno pakilimo suvalgiau savo pietus, pažiūri žemyn į kairę, pažiūri žemyn į dešinę – geras jausmas. Slidu arba smėlėta. Vienoje vietoje paslydau, šaka numovė mano kepurę, ir pyst, guliu sniege ir linksma 😀

Dievinu geležinkelio bėgius, traukinius, kažkas magiško! Panerių geležinkelio stotis.

Takas aplink Vilnių yra 100 km, tačiau aš jį ėjau 5 dienas, daugumą pradėdavau iš namų ir baigdavau namuose arba nuvažiuodavau į vieną pusę su taxi. Labai užskaitau! Pasirodo, galima keliauti, kai kasdien tavo pradžios taškas yra namai.

Nemeluosiu, buvo kilę dvejonių, ar aš ten nuėjau Ispanijoje 350 km per 11 dienų, nes dabar buvau ir pavargus, ir kartais išjungdavau kūną, kad tiesiog mechaniškai eičiau. Tai man priminė Ispanijoje irgi viduryje žygio panašiai jaučiaus. Pradžia ir pabaiga labiausia įkvepia. O ir tos pačios dienos eigoj daug jausmų išgyveni, ir džiugu, ir liūdna, kažką prisimeni, kažką paleidi. Tiek visko daug gali įvykti per tą pačią dieną. Antroje žygio pusėje jau nebeskauda nieko ir lengviau pasidaro. O paskutinę dieną nesinori, kad pasibaigtų.

Esu dėkinga gamtai, ji man tiek džiaugsmo suteikia. Esu dėkinga sniegui, galėjau grožėtis ir aikčioti (ir paslysti, ir kristi į sniego pusnis). Esu dėkinga savo kojoms, kad jos mane nešė. Esu dėkinga miestui, kuris turi tiek daug žalių plotų ir turi taką aplink Vilnių. Vilniau, tu nuostabus! 

Man vis tiek patinka vaikščioti. Tokia buvo mano ekspedicija:)

p.s. čia gali rasti mano žygį Ispanijoje.