Kai susikaupia per daug, visko tiesiog būna per daug, reikia kažkur tai padėti. Jei kaupsi, slėpsi, bandysi kažkur nukišt, tai niekur nedings. Kažkada išlys ir pradės kenkti. Galima kalbėtis su bet kuo, tiesiog išsakyti viską, arba išrašyti popieriuje.
Rašymo terapijos pradininku laikomas socialinis psichologas James Pennebacker. Jis patvirtino, kad rašymas padeda spręsti psichologines, emocines problemas. Už rašymą yra atsakingas kairysis smegenų pusrutulis, o už kalbėjimą – dešinysis, tad ar rašome, ar kalbame – tai skirtingi dalykai. Bet kokiu atveju, abiejų tikslas, kad žmogus pasijustų geriau.
Įvairūs šalininkai, nepriklausomai, ar tai psichologinės kryptys, ar koučingas, ar močiutės patarimai, visi kalba iš esmės apie tą patį:
- turėk visada su savimi knygutę ir pasižymėk kažkokias mintis apie tai;
- skirk kiekvieną rytą 10 min lietis mintims laisvai, nesvarbu apie ką;
- užsirašyk savo tikslus;
- vakare atlik dienos refleksiją, atsakyk sau visada į tuos pačius klausimus apie savo dieną;
- kasdien parašyk, už ką esi dėkingas šiandienai;
- kasdien parašyk, ką padarei gero šiandien;
- palinkėjimai sau;
- laiškų rašymo forma;
- ir t.t.
Taip, nes tai padeda suprasti patį save. Refleksija, kas tau svarbu, kaip tu jautiesi, ką vienas ar kitas dalykas tau reiškia, į kur atkreipi dėmesį ir pan. Lavinam savo protą, išeiname iš automatinio rėžimo ir bandome susivokti. Ar norisi pilti susikaupusius dalykus iš vaikystės, gal santykiai su kitais žmonėmis, nesėkmės, įvairūs sunkumai. Rašant galima priimti visas patirtis ir įsisąmoninti dabarties momentą.
Net jei rašome bet ką, kas šauna mums į galvą, neanalizuojant, nevertinant, tiesiog išliejant jausmus, mintis, būseną, viską, kas tuo metu „ant liežuvio galo” – tai padeda sudėlioti mintis, taip „prašviesėja” galva esminiams dalykams. Užsirašome tikslus? – tikslas tampa kūnu, realus, mes jam įsipareigojam. Perkratome visą savo dieną? – refleksija apie save, ką man davė ši diena, ką pasiėmiau iš jos. Malonių įvykių žymėjimas? O gal vedame streso ar blogų patirčių kalendorių? – taip galime įsisąmoninti patirtis ir priimti, kas vyksta. Dėkingumo dienoraštis, palinkėjimai sau ugdo atjautą, ir vėlgi, priimti bet kokią patirtį. Laiškų terapija – gali būti rašomi laiškai, tačiau jie neišsiunčiami niekur. Gali rašyti savo tėvams, savo vidiniam vaikui, žmonėms, kurie įskaudino, atsisveikinimo laiškai buvusioms patirtims, situacijoms, sau laiškas į ateitį ir pan.
Prisimenu, per konferenciją „Moters vizija”, 2019 m., Daiva Žeimytė-Bilienė sako: „dabar visos užrašykite vieną konkretų norą, su įvykdymo data, ir padėkite tą lapuką saugiai. Kai išsipildys noras, parašykite man.” Ir aš jai parašiau el. laišką po 3 mėn., kaip ir buvau nurodžius datą 🙂
Visais atvejais mes išrašome emocijas, paleidžiam jas. Už visų žodžių, tikslų, bet kokios patirties slepiasi emocijos. Ką man tai reiškia, kiek aš kreipiu į vieną ar kitą dalyką savo dėmesį, kur mano svoris, ką aš supratau, ką jaučiau, kaip reaguoju. Rašymas padeda viską sudėlioti į vietas, didėja sąmoningumas, kinta požiūris į save ir kitus. Vyksta procesai pasąmonėje, įmanoma išspręsti vidinius konfliktus pasąmonės lygmenyje. Tuo pačiu žmogus tampa lankstesnis, atviresnis galimybėms, yra imlesnis pokyčiams. Tiesiog padeda susigaudyti, kas vyksta 🙂
Teigiama, kad visi didieji žmonės rašė dienoraščius. Kiek daug galios turi, atrodo, toks paprastas dalykas – popieriaus lapas. Rekomenduoju ir tau leisti rankai slysti per popierių.
