Įrašuose Rekomenduoju

Gamtos galia – Shinrin yoku

Veiklos Sąmoningumas Rekomenduoju

Shinrin yoku – miško maudynės, Japonijos gamtos terapija, arba kitaip gamtos meditacija. Realiai tai susiformavo natūraliai, atsirado poreikis būti gamtoje, dėl per didelio gyvenimo tempo, nuolatinio bėgimo, streso, įtampos, aukštų reikalavimų, visuomenės spaudimo ir t.t. Tikslas – pasikrauti energijos, atgauti jėgas. Būnant gamtoje sumažėja patiriamas stresas, nerimas, nurimsta protas, normalizuojamas kraujospūdis, širdies ritmas, pagerėja atmintis, miego kokybė ir pan.

Nėra kažkokio konkretaus tikslo, kur nueiti, ką pamatyti, esmė priimti visa, kas vyksta, įsisąmoninti, ką matau, ką girdžiu, ką užuodžiu, ką liečiu, galbūt net skonį jaučiu, atkreipiu dėmesį, kaip jaučiasi mano kūnas, kokios mano emocijos ir impulsai veikti. Yra labai daug technikų, dėl to nuostabu praleisti visą dieną gamtoje su šios srities specialistu. Išmoktus pratimus gali pritaikyti savo gyvenime. Įjungiame kuo daugiau sensorių, dėmesingai pastebime viską. Be jokio vertinimo, tiesiog esame kartu, susiliejame su gamta.

Stebėti

Pastebėti gamtą tokią, kokia ji yra, mažiausias detales, smulkmenas. Sustoti prie objekto, kuris patraukia dėmesį, apžiūrėti jį pastebint visus įlinkius, iškilimus, faktūrą, dydį, spalvas. Skirti tam laiko tiek, kiek tik norisi. Leisti sau matyti viską, ką sutinki pakeliui, neskubėti, mėgautis akmenukais, drugeliu, žiedeliais, debesimis, tekančiu vandeniu ir t.t. Būti čia ir dabar. Nebuvau niekada atkreipusi dėmesio, kaip formuojasi kankorėžis!

Užuosti

Tai yra ir kvapų terapija – uosti gaivą, drėgmę, žydinčias gėles, pušis, medieną, dirvą ir kt. Įkvėpti, susilieti su visuma. Buvau pamiršusi, kaip skaniai kvepia gėlės! Tada ėjau ir uosčiau visas. Rožės kvepia skirtingai, visiškai:)

Klausyti

Praplėsti savo dėmesį ir aprėpti tiek garsų, kiek pavyksta išgirsti. Galbūt tai genys kalantis kamieną, gal paukščių sparnai skrodžia orą, kažkur lūžta medžio šakelės, čiurlena upelis. Kiek daug garsų galima pastebėti!

Skonis

O kaip su skonio sensoriu? Galbūt pavyksta kažką pajausti burnoje? Kai leidžiame sau pastebėti skonio receptorius, galbūt rasime prieš tai valgyto maisto pojūtį, o gal norėsime paragauti pušies spyglių, vandens lietaus lašelį. Tiesiog susikoncentruojam į skonio jutimus.

Liesti

Kiek daug galima pajausti faktūrų, tai slidu, tai grubu, sausa ar šlapia. Galime prabraukti pirštus pro medžio kamieno žievę, paimti nukritusį lapą, o kaip akmenuko paviršius? Gal norisi išsiauti iš batų ir pabraidžioti upėje, o gal jausti samanas, žolę po kojomis. Leisti sau tiesiog būti.

Neįmanoma išvengti minčių. Priimti jas kaip praslenkančius debesis danguje. Tiesiog pastebėti, įvardinti ir paleisti. Leidžiu sau būti čia ir dabar, sąmoningai ir dėmesingai pastebėti aplinką. Taip pat galiu pastebėti savo emocijas ir impulsus veikti. Tiesiog būti atviriems visoms patirtims.

Ar ši vieta priima mane? Ar aš ją priimu? Tai visas gyvenimas, ciklas – viskas ratu – mirties ir gyvybės tema. Mes esame daug artimesni gamtai nei įsivaizduojame.

Labanoro girios pažintinis takas: o, didybe!

Vietos Rekomenduoju

Ilgis 2,5-3 km. Tai vienas gražiausių takų, kur eini mėgaujiesi ir nenori, kad jis pasibaigtų. Eini ir džiaugiesi medžių galybe, jie tokie aukšti, siūbuoja, kažkur ten klega paukščiai. Takas eina siauras per mišką, vėliau medinis slidus takelis per pelkę ir prieini „saldainį” Labanoro ežerą. Visur miškas išvalytas, prižiūrėtas, tik viename ruože palyginimui paliktas natūralus. Visiškas drėgmės, gaivos, šviežumo, atsigavimo pojūtis. Rekomenduoju!

Camino Primitivo – 350 km per 11 d.

Kelionės Rekomenduoju 3 komentarų

Kaip visa tai įvyko? Norėjau atostogų, nežinojau, kaip praleisti laiką. O čia labai paprasta, turi maršrutą, nereikia daugiau nieko planuoti, tik eiti. Jokių nakvynių rinkimosi, maisto vietų žiūrėjimo, objektų ieškojimo ir pan. Eini ir nežinai, kas tavęs laukia, ką tau suplanavusi šiandiena 🙂 Ir žinai, kas keisčiausia? – Daugumos atsakymas toks pats – pigios atostogos.

Eina žmonės tokie patys, kaip ir Tu, su kiekvienu rasi bendrą kalbą, ar tai lengvas pokalbis apie kasdienybę, ar tai iš širdies plaukiančios temos, įvairios diskusijos apie pasaulį ir pan. Viskas taip paprasta, turi tik kuprinę (beje, mano buvo mažiausia iš visų, ką sutikau, ir dar mano kuprinės pusė turinio buvo maistas. Neįsivaizduoju, ką kiti ten tempia 🙂 ), gali turėti app’są, kuris rodo nakvynės vietas, maisto vietas, vaistines ir pan., ir kartais sutinki žmonių – gali su kažkuo pabendrauti arba gali keliauti vienas. Aišku, dažniausia stebi aplinką, seki geltoną rodyklę arba miestuose ant grindinio, namų sienų esančią štai tokią kriauklę.

Aš išsirinkau sudėtingiausią, sunkiausią, patį pirmąjį piligriminį kelią Primitivo (Ispanija), nes na man reikėjo iššūkių, norėjosi kažkokios prasmės, o ne šiaip kelio, ir jo trukmė atitiko mano atostogų laiką. Prasideda Oviedo, baigiasi Santiago de Compostela. Atvykau lėktuvu į Madridą, naktiniu autobusu atvažiavau į Oviedo, pašmirinėjau ir nebežinodama ką daugiau beveikti antroje dienos pusėje pradėjau žygį. Kasdien nueidavau apie 30-35 km. Vieną dieną ėjau 15 km, nes nuo starto po kokių 4-5 dienų man baisiai pradėjo skaudėti koją – to nebuvau suplanavus. Skausmas nedingo grįžus namo dar keletą mėnesių. Atrodo, suplanuoji viską – savo kuprinės turinį, skrupulingai atrenki daiktus, drabužius, pasidomi keliu, bet savo sveikatos nesuplanuosi:) Taip pat vieną dieną siunčiau savo kuprinę, ėjau be jos, ir labai geras sprendimas, nes tą dieną lijo (nepamirškim ir skaudančios kojos). Labai patogu – užrašai į kur nori, kad būtų nuvežta kuprinė ir viskas. Kai kurie sakė, kad visada rinktųsi siųsti kuprinę, nes žygį nori paskirti sau, o ne kuprinės tarnystei 🙂

Pagrindinė mintis buvo – priimti viską, kaip yra.

Į šį žygį ėjau prieš metus tokiu pačiu metu kaip dabar, gegužės mėnesį. Pradžioje ėjau viena ir daug kilometrų, nes neturėjau ką daugiau veikti. Kai pradėjo skaudėti koją, pradėjau eiti lėčiau, sutapo tempas su kitais piligrimais, atsirado pokalbių, nakvynės vietose pradėjau matyti tuos pačius veidus, kartu vakarieniauti. Aš turėjau etiketę, žmonės mane pamatę, sakydavo: „čia ta, kur bėga” ir šypsosi 😀 Net jei tai sako ispanų ar italų kalba, supranti, ką nori pasakyti.

Vaizdai nerealūs, įspūdingi, visko buvo – miško takelių, gatvių, kaimų, laukų, kalnų. Vieną pilną dieną reikėjo eiti per kalnus – įspūdinga! Per visas dienas galbūt buvo 3 didesni miesteliai: pradžioje ir pabaigoje, ir kažkur viduryje žygio. Dažniausia tai mažos gyvenvietės ir tų pačių nelabai daug. Bet akims atgaiva, pradedi dažnai su rūku, matai, kaip aušta diena, pradedi nusirenginėti visus sluoksnius, gėriesi viskuo, ką sutinki, gyvūliais, gėlėmis, medžiais, upeliais, pastatais, visiškai būni čia ir dabar. Tikrai išsivaliau galvą. Nebe reikalo sako, kad kai pakeiti savo kasdienybę, pamatai rutiną iš šalies, išryškėja esminiai dalykai, problemos patampa tokios mažos.

Ar matote Lietuvos lipduką? 🙂

Nakvynės namai dažniausia būdavo niekur, turiu galvoje, laukuose, stovi keli namai ir viskas. Kaina kažkur 10 eur, pasižiūri app’se nuotraukas, įvertinimus, dažniausia puikios vietos, dviaukštės lovos, tik kitų žmonių knarkimas gali trukdyti:))

Vakarienė toje pačioje vietoje dažniausia irgi 10 eur. Tik ten visa puota, prasideda apie 21 val., duoda didelius indus dalintis su kitais – pradžiai salotos ar sriuba, tada koks nors troškinys, desertas ir vyno taurė, kava. Taip, sprogsti nuo maisto. Ko tik nevalgiau, geriausiai maitinausi: jaučio žandai, skrandžio avinžirnių sriuba, jautienos ar avienos troškinys; desertui dažnai gausi ryžių pudingą, o baruose, pakelės kavinėse dažniausia bus espana tortilla (kiaušiniai, bulvės). Šiaip daug valgo sunkaus maisto, mėsos, troškinių, man trūko daržovių, kažko paprasto. Pusryčius taip pat gali gauti vietoje, jie buvo įvairūs, vienur geresni, kitur labai paprasti. Bet ne bėda, nes lūkesčių jokių niekur nebuvo.

Čia buvo labai graži vakarienė. Gavome Paella, buvo vienos piligrimės gimtadienis, tai visi dainavome savo kalba „Su gimimo diena”. Aš buvau visame žygyje viena lietuvė, dainavau su pasididžiavimu!

Mano siunčiama kuprinė:)

Čia nelabai pasisekė praeiti slidų rąstą per dumblo liūną lietingą dieną 😀 Bet šiaip aš nekenčiau savo batų. Pasiekus finišą, aš juos palikau ten. Kitam žygiui investavau padorią sumą pinigų ir turiu dabar tikrai patogius trail (bekelės bėgimo) kedus su apsaugomis, atsparius vandeniui, žodžiu, viliuosi, kad labai šustrus ir man tinkamus. Tikrai nebuvo verta eiti su žygio batais, nes na jie atliko savo tikrąją funkciją į dieną 1-2 val. (kartais būdavo didelių akmenų, kalnuotų vietų).

Pakelės baras:) Kiek džiaugsmo suteikdavo tokios vietos, nes tu nesitiki nieko ir randi kažką, kur gali gauti atsigerti, užkąsti ir keliauji toliau!

Apie šiuos aštuonkojus kalbėjo visi, ką besutiksi. Ir spėkit, vieta didžiulė, restoranas, ir ten vien piligrimai, turistai. Virtuvė sukasi greitai, meniu tik keletas patiekalų, visi ima aštuonkojus. O indeliuose – vynas. Galicijos regione tradiciškai vyną pila į indelius.

Čia skaniausia espana tortilla, kokią gavau. Vieną vakarą išėjome pro barus su keletu piligrimų. Mano grupelė, su kuria leisdavau laiką, būdavo – ispanas, portugalas, airė, britas, kartais prisijungdavo iš Pietų Korėjos mergina arba amerikietė. Visur baruose užsisakęs gėrimą gauni tapas – užkandžių, muzikos nėra:)

Dar vienoje vietoje dalyvavome ceremonijoje, skaitė juokingą priesaiką, visi susirinkusieji darė tam tikrus judesius, uždegė gėrimą pilną keisčiausių ingredientų, po to davė jį gerti, grojo dūdmaišis. Ypatingas vakaras.

Tapas pavyzdys

Sutikau įvairiausių žmonių, iš visų žemynų. Tikrai daug eina pagyvenusio amžiaus žmonių, dažnai jie eina grupelėmis – pradeda kartu, dienos metu išsiskirsto dėl skirtingo ėjimo tempo, vakare susitinka toje pačioje vietoje miegoti. Viena amerikietė ėjo kartu su 4 senukais italais – amerikietė nemokėjo itališkai, italai – angliškai, bet su jais buvo labai linksma, kartu valgėme aštuonkojus, kalbi ženklais, google:)) Vieni kitiems padeda, dalinasi vaistais, rūpinasi. Aš nežinau, kiek daug žmonių rūpinosi mano koja, sutepdavo, suverždavo, darydavom kartu mankštas ir pan. Ir visiškai nėra amžiaus barjero, bendrauji su visais, kaip su lygiu tau, be jokių išankstinių nusistatymų.

Mane gal labiausia stebino, kad žmonės iš tolimiausių pasaulio vietų atskrenda į Europą eiti žygį. Nebe reikalo sako, kad tai užkrečia ir tampa narkotiku, tiesiog neina sustoti.

Štai ir finišas – Santiago de Compostela katedra. Visiems kažkaip būna labai svarbu pati aikštė. Man didesnę prasmę teikė mišios (vyko 4 kalbomis).

O čia nuviliantis dalykas, prastovi eilėje 4-5 val., kol gauni piligrimo sertifikatą. Taip pat tave apklausia, patikrina, ar tikrai ėjai:) Jį gali gauti nuo 100 km. Dėl to renki antspaudus, o jų buvo nuostabiausių! Iš pradžių rinkau tik nakvynės vietose, bet po to pastebėjau, kad žmonės renka bet kur – baruose, kavinėse, koplyčiose, bažnyčiose. Ir aš užsinorėjau gražesnius turėti savo piligrimo pase 🙂

Piligrimo pasas su antspaudukais.

Eisiu dar ir dar.

Augalų terapija

Veiklos Sąmoningumas Rekomenduoju

Augalų priežiūra turi terapinę naudą. Mokslininkų įrodyta, kad prižiūrint augalus žmogaus smegenys išskiria tris hormonus – energizuojantį adrenaliną, nuotaiką gerinantį seratoniną ir raminantį melatoniną. Taip pat žmogų teigiamai veikia gėlių išvaizda, aromatai, spalvos. Tad ne tik fiziškai atlieki veiksmus, sukoncentruoji dėmesį būti čia ir dabar, bet ir gerėja nuotaika, dvasinė savijauta.

Pati neturiu daržo, nebent pas mamą galiu padirbėti nuvykus, o namie turiu tik keletą vazonėlių. Anksčiau daug keliaudavau, tad stengiausi neturėti gėlių, nes jei turi, reikia atsakingai prižiūrėti ir rūpintis. Šį pavasarį pasėjau namie vėdrynus. Man jie nuostabūs! Žiedai pilnaviduriai stūkso ant kotelio, be jokių lapų, elegantiškai. Kasdien stebiu ir laukiu išdygstant.

Anksčiau tikrai nemėgau jokios veiklos darže: nei ravėti, nei rinkti Kolorado vabalus ar uogas… Tačiau dabar augalai, gėlės, žemės darbai teikia poilsį, ramybę, ugdo sąmoningumą, nes būnu čia ir dabar, užsiimu konkrečiais veiksmais, į kuriuos sukoncentruoju savo dėmesį. Su metais ir man norisi daugiau ramybės, paprastos veiklos. Paimi sėklą, jeigu norisi, apžiūri ją, įkiši į žemę, truputį užkasi, palieji. Ir vėl kartoji.

Einu suleisti rankas į žemę, tai mano poilsis.

Turbūt nebe reikalo girdžiu savo mamą nuolat taip sakant

Nelabai mėgstu sportuoti treniruotėse, jau geriau man atlikti fizinį darbą žemėje ar namie. Ir paprašysiu kokio sunkesnio darbo, kad tikrai jaustųsi, jog kažką nuveikiau 🙂 Iškasti kokią duobę, suakėti, grėboti ar surinkti ir nunešti. Tada galvoju, kad vienu šūviu nušoviau du zuikius – ir pasportavau ir kažką gero padariau. Bet svarbiausia, pailsėjau, galva atsilaisvino, nurimau. Atrodo, tokie maži dalykai gali tiek daug suteikti laimės.

Pasėji sėklas vazonėliuose ar lauke ir lauki. Palieji, patikrini kasdien, galbūt jau yra pirmieji daigų ženklai. Toliau lauki ir stebi. Kai išdygsta, tai suteikia tiek daug laimės! O dar jeigu tai daržovės, vaisiai ar uogos – kuo galėsi džiaugtis, kai užaugs 🙂 Pagrėboji, papureni žemę, išrauni piktžoles aplinkui, rūpiniesi augalėliu. Atrodo, laikas sustoja, visos problemos sumažėja ir būna nevertos didelio dėmesio, nes tą akimirką atrodo – viskas gyvenime yra paprasta.

Žmogus: Bill Cunningham

Žmonės Rekomenduoju

Bill Cunningham (1929-2016) – tai mados fotografas, mano įkvėpėjas. Visą savo gyvenimą fotografavo su juostiniu fotoaparatu. Jį žinojo visas mados pasaulis, buvo gerbiamas, įleisdavo visi madų šou į pirmas eiles. Ilgą laiką pradirbo „New York Times” (gatvės mados skiltis). Daugiausia fotografavo gatvėse pastebėtus žmones. Bill išpopuliarino gatvės madą, mėgo prigauti žmones, išryškinti mados tendencijas ir pan. Per savo gyvenimą pelnė įvairių apdovanojimų.

„Aš tai darau tikrai dėl savęs. Vagiu žmonių šešėlius, todėl nesijaučiu kaltas, kai jų neparduodu.”

Bill Cunningham

O žmogus visiškai paprastas, pašventęs savo visą gyvenimą fotografavimui. Sakė, jog nėra daugiau niekam laiko. Šeimos nesukūrė, gyveno Niujorke mažutėliam kambaryje, apkrautam fotografijų skaidrėmis ir kitais su darbu susijusiais daiktais. Jo lova buvo viengulė, išlankstoma, kambario viduryje.

Bill žavi savo paprastumu, atsidavimu vienam tikslui, kuriam atidavė visą save. Per gyvenimą neišpuiko, nesusireikšmino. Visur jį sutiksi su fotoaparatu, mėlynu darbiniu švarku su daug kišenių ir senoviniu dviračiu. Per parodas, madų šou visada atsisakydavo visų dovanų, net gėrimų ir maisto. Tiek paprastumo jo gyvenime!

Jį domino detalės, faktūros, spalvos, paviršiai, įdomūs batai, išskirtinės rankinės, keisčiausios skrybėlės. Jam nerūpėjo prekiniai ženklai, jam buvo daug įdomiau išskirtiniai, vienetiniai drabužiai, avalynė ir aksesuarai. Man susidarė įspūdis, kad jis labiausia džiaugiasi lietumi, sniegu ar oru iš karto po kritulių:)

Ilgą laiką dirbo „New York Times”, rengė gatvės mados skiltį.

Yra sukurtas dokumentinis filmas „Bill Cunningham New York”

Laiškų knyga – Shaun Usher

Knygos Rekomenduoju

Labai graži knyga, daug tikrų laiškų kopijų, žmonių nuotraukų, faktų. Pamačiau rašybą garsių žmonių, kaip Elvis Presley, Fyodor Dostoevsky, Mark Twain. Yra labai seniai rašytų laiškų, įvairaus amžiaus ir nebūtinai įžymių žmonių, tarkim, mergaitės rašytas laiškas į laikraščio leidyklą su klausimu apie Kalėdų Senelio egzistavimą. Yra ir laiškas, kuriame tėtis pasakoja savo sūnui, kaip atrado DNR. Bet mane labiausia palietė darbo, cv laiškai, jie tokie originalūs, įkvepiantys, kokie žmonės gali būti kūrybingi! Vieno iš jų laiško pabaiga:

„…Žodis „scenaristas” man patinka labiau už žodžius „reklaminių tekstų rašytojas”, taigi nutariau mesti darbą Niujorko reklamos agentūroje ir išmėginti laimę Holivude, bet prieš nerdamas stačia galva metus praleidau Europoje mokydamasis, mąstydamas ir kvailiodamas. Ką tik grįžau, ir žodžiai man vis dar patinka. Gal galėčiau keliais persimesti su jumis?”

Arba dar vienas laiškas, kompiuterinių žaidimų dizainerio darbui gauti, buvo parašytas žaidimo forma, imituojant programavimo kalbą: paspauskite čia, pasirinkite tokį ir tokį atsakymą, atverskite tam tikrą kortelę (darbo pasiūlymas), nuvažiuokite į darbo pokalbį, eikite į darbą ir t.t., žaidimo pabaiga. Taip, žmogus darbą gavo 🙂 O vėliau gavo ir apdovanojimų. Kitas laiškas yra patarimo prašymas iš draugo:

„Patarti žmogui, klausiančiam, kaip pasielgti su savo gyvenimu, reiškia kai ką labai artimo visiškam egotizmui. <…> Iš tikrųjų, štai klausimas: ar leistis nešamam potvynio, ar plaukti tikslo link. Tam tikru gyvenimo tarpsniu turime pasirinkti visi – sąmoningai ar nesąmoningai. <…> Siekiame suprasti tikslą, o ne žmogų. Iškeliame tikslą, reikalaujantį iš mūsų tam tikrų dalykų – ir mes juos darome. Taikomės prie reikalavimų, kuriuos kelia idėja. Kiekvienas žmogus yra savo reakcijų į patirtį suma. Įgydamas daugiau ir įvairesnių patirčių tampi kitokiu žmogumi, taigi pasikeičia ir tavo požiūris. Atrodytų kvaila, taikyti savo gyvenimus prie reikalavimų, keliamų tikslo, kurį kasdien regime kitu kampu? Taigi atsakydami privalome nagrinėti visai ne tikslus. <…> Mes siekiame būti savimi. Sakau, kad turime tikslą taikytis prie žmogaus, o ne versti žmogų prisitaikyti prie tikslo. Kiekviename žmoguje paveldimumas ir aplinka susijungia, kad sukurtų būtybę su tam tikrais gabumais ir troškimais, gyventi taip, kad jo gyvenimas būtų prasmingas. Žmogus privalo kuo nors būti. Taigi, mano nuomone, formulė maždaug tokia: žmogus privalo pasirinkti kelią, kuris leistų jo gabumams reikštis maksimaliai veiksmingai ir vesti link troškimų patenkinimo. <…> Tikslas yra antraeilis: svarbus yra ėjimas tikslo link.”

Kito laiško kopija kabo ant daugelio meno studentų sienų visame pasaulyje, kaip įkvėpimas daryti. Čia dalis laiško:

„Išmok kartais pasauliui pasakyti „atsiknisk”. Turi tam visas teises. Tiesiog liaukis galvoti, jaudintis, žvilgčioti per petį, sukti galvą, nerimti, bijoti, kentėti, tikėtis kokios lengvos išeities, kovoti, griebtis, pasimesti, netverti savo kailyje, nerimti, murmėti, niurnėti, burbėti, žemintis, griūti, klejoti, abejoti, dejuoti, raudoti, aimanuoti, svyruoti, baimintis, drebėti, kabinėtis, verkšlenti, apsigaudinėti, laukti, sėlinti, sliūkinti, lūkuriuoti, nesiryžti, dėbčioti, taikstytis, ieškoti, leistis nusodinama, pašiepiama, sutrinama, graužti, graužiama, graužtis. Liaukis ir tiesiog DARYK. Nupiešk daugiau. Nesąmoningiau, pamišėliškiau. <…> Tiesiog leisk sau DARYTI. Pamėgink padaryti ką nors bloga – blogiausia, ką tik įstengi sugalvoti, ir pažiūrėk, kas iš to išeis, iš esmės, atsipalaiduok ir leisk viskam ristis velniop – tu nesi atsakinga už pasaulį, tu esi atsakinga tik už savo darbus, taigi PADARYK tai. Tavo darbai gali būti tokie, kokių tik nori.”

„Liūdesys užplūsta didžiulėmis bangomis – persirita per mus ir nors gali beveik uždusinti, čia pat mus palieka, o mes žinome, jei jis stiprus – mes stipresni ir jis atsitraukia, o mes liekame. Jis sekina, išnaudoja, jis aklas, o mes regime. <…> Tai tik tamsa, ne pabaiga. Tik lauk, viskas praeis, ir liks ramybė, daug gyvenimo – visa tai liks.”

„Vyras neturi didesnės laimės už tą, kurią jaučia dienos pabaigoje priėjęs prie durų ir žinodamas, kad anapus kas nors laukia jo žingsnių garso.”

Ronald Reagan

Tėtis rašo savo dukrai: „Dalykai, dėl kurių verta jaudintis: dėl drąsos, valyvumo, darbingumo, jojimo meno ir t.t. Dalykai, dėl kurių neverta jaudintis: dėl visuotinės nuomonės, praeities, ateities, dėl to, kad kas nors tave pralenks, dėl pergalės, dėl nusivylimų, malonumų, pasitenkinimų. Dalykai, kuriuos reikia apmąstyti: ko aš iš tikrųjų siekiu?”

Filmas: Loving Vincent

Rekomenduoju

Biografinė istorija apie dailininką Vincent Van Gogh. Šis filmas – tai meno kūrinys, visas nupieštas iš daugybės paveikslėlių, stengiantis išlaikyti dailininko braižą. Žiūri filmą ir gėriesi kiekvienu kadru, kuriais stengėsi atkurti originalius menininko kūrinius. Labai skoningai perteiktas filmas!

Vincent Van Gohg (1853-1890) buvo postimpresionistas, mėgo piešti realybę, spalvas. Piešė, nes tik taip galėjo nusiraminti ir papasakoti pasauliui, ką mato. Turbūt bene produktyviausias dalininkas.

Labiausia įkvepia faktas, kad Vincentas per savo gyvenimą nupiešė apie 800 drobių ir virš 1000 piešinių. Tačiau tik 1 paveikslas buvo parduotas, kol jis buvo gyvas, ir tą patį nupirko jo brolis. Jie buvo dalinami už bet ką, į visas keturias puses. Tik po Vincento mirties paveikslai išgarsėjo. Atrodo, kol jis buvo gyvas, visuomenė dar nebuvo pasiruošusi tokiam meno stiliui.

Palo Santo medis – namų energijai valyti

Rekomenduoju

Palo Santo – vertimas „Šventasis medis” – yra kvapai namams, uždegti kaip smilkalus. Palo Santo (Bursera Graveolens) pradžioje buvo naudojama šamanų iš Peru. Medžiai auga pajūriuose Pietų Amerikoje. Lazdelės ruošiamos tik iš nuvirtusių medžių. Reikia uždegti pagaliuką, palaikyti liepsną 20-60 sekundžių, užpūsti ir leisti smilksti. Galite panešioti po kambarius, ar palikti ugniai atspariame indelyje.

Medis priklauso citrusinių šeimai, kvapas turi gintaro, pušies, mėtų ir citrusinių vaisių natas. Palo Santo turi gydančių ir energiją valančių savybių, jis pakelia vibracijas. Daugiausia naudojamas meditacijai, apeigoms, ritualams, erdvių valymui. Tradiciškai galite uždegti medieną, jei norite sušvelninti peršalimo, gripo simptomus, uždegimą, galvos skausmą, stresą, nerimą, susikaupusį emocinį skausmą, depresiją ir kt. Galima jį smilkyti norint atbaidyti vabzdžius.

Aš kvapą turėjau prisipratinti. Iš pradžių dar nesupratau, ar man patinka, ar ne. Bet pati mediena, net neuždegus yra labai malonaus kvapo, gera įkvėpti aromatą giliai ir pasimėgauti. Uždegus iš pradžių man nelabai patiko, turėjau prisijaukinti. O dabar apvaikščioju visus kambarius dūmo vedama 🙂 Tikrai tikiu energijos valymu patalpose. Juk būna, į vienus namus įžengti malonu ir „geras jausmas”, o kituose – nenorime užsibūti. Tai mano maži pasimėgavimai kažkuo tikra, kokybiška ir natūraliu.

Eiti kiauriai sienas – Marina Abramovič

Knygos Žmonės Rekomenduoju

„Menas privalo drumsti ramybę, menas privalo kelti klausimus, menas privalo pranašauti ateitį. Politinis menas panašus į laikraštį. Vieną kartą panaudosi, bet rytojaus dieną tai jau vakarykštės naujienos. Menui ilgą gyvenimą gali suteikti tik prasmės sluoksniai – šitaip visuomenė įvairiais laiko tarpsniais pasiima iš kūrinio tai, kas jai tuo metu atrodo svarbu.”

„Norėdama pasiekti tikslą, privalai atiduoti viską, kol nieko nebeliks. O tada viskas įvyks savaime. Tai tikrai svarbu. Toks mano devizas prieš kiekvieną performansą. Atiduodu kiekvieną energijos gramą, ir tada kas nors įvyksta – arba ne. Štai kodėl man nerūpi kritika. Kritikos klausau tik tada, kai žinau, kad neatidaviau visų 100 procentų. Bet jei atiduodu viską ir dar 10 procentų daugiau – tada nebesvarbu, kas ką sako.”

Tai autobiografinė knyga, atviras pasakojimas apie menininkę, gimusią 1946 m. Belgrade, augusią šeimoje, kurioje abu tėvai Antrojo Pasaulinio karo partizanai. Menas jai buvo saviraiškos galimybė išreikšti savo politines, pasaulietiškas pažiūras, tai galimybė maištauti ir atkreipti dėmesį. Jos pasirinktas žanras – performansai.

Atrodo, kad ir ką sugalvoja Marina, viskas jai įmanoma. Sugalvos pačią nutrūktgalviškiausią idėją, kur daugumą sektų baimės, pačių savęs ribojimai ir net nesiryžtų įgyvendinti, o ji mėgins, ieškos, jei užsidaro durys, atsidarys langas. Tiek vidinės jėgos, tikėjimo, ką daro, autentiškumo – įkvepia siekti savo svajonių. Pinigų neturėjo, atrodė, ir nereikėjo, tačiau tiek apkeliavo, tiek nuveikė, tiek pasiekė! Pavyzdžiui, sugalvojo dviese patys pirmieji pasaulyje pereiti Didžiąją kinų sieną. Užtruko visas derinimas tarp šalių, projektai, finansavimai, žiniasklaida ir t.t. Na, jiems nepavyko nueiti pirmiesiems, tačiau tikslas buvo pasiektas! Jai pavyko įgyvendinti idėją:) Kaip tik nuotraukoje stovi vyras, kurią jis lydėjo žygio metu. Arba sugalvojo Australijoje pažinti vietinių genčių gyvenimą, ir žinoma jai pavyko, praleidžiant, kiek jai reikėjo pastangų įdėti, gyveno kartu su vietiniais čiabuviais, kalbėjosi minčių pagalba. Arba sugalvojo nusipirkti apleistą, visą daugiabutį, sugebėjo išprašyti narkomanus, gauti geriausią kainą. Apie ją sukurta ne vienas filmas, gauta apdovanojimų, gerbiama menininkų, žinomų žmonių rate. Bebaime, Marina, lenkiuosi žemai.

„Jei eksperimentuoji, esi pasmerktas nesėkmei. Pagal apibrėžimą, eksperimentavimas reiškia žengimą į teritoriją, kur niekada nesi buvęs, kur nesėkmė labai įmanoma. Iš kur žinoti, kad pasiseks? Labai svarbu turėti drąsos susidurti su nežinomybe. Man patinka gyventi tarpinėse erdvėse, ten, kur tenka atsisakyti savo namų komforto ir įpročių ir visiškai atsiduoti atsitiktinumui.”

Performansai būdavo drastiški, dažnai išbandant kūno galimybes, kaip deginti, pjaustyti pačią save, išstovėti daug valandų priešinantis fiziniams poreikiams, ar šveisti neseniai paskerstų gyvulių tūkstančius kaulų. Arba leidi publikai su savimi daryti ką tik nori (ant stalo daug priemonių, įrankių). Stebint negalėjai išlikti be jokio vertinimo. Su amžiumi performansai buvo brandesni, subtilesni. Mane labiausia palietė performansas, kai Marina tiesiog sėdėjo prie stalo, o kitoje pusėje galėjo atsisėsti kiekvienas žiūrovas, kuris sėdėjo kiek tik norėjo laiko ir žiūrėjo vienas kitam į akis. Šis ryšys buvo asmeniškas: „absoliučiai kiekvienas priešais mane sėdintis žmogus palikdavo tam tikrą energiją. Žmogus pasitraukdavo, energija likdavo. <…> Ar buvau jiems veidrodis? Regis, dar daugiau. Galėjau matyti ir jausti žmonių skausmą. Manau, žmones stebino juose susitvenkęs skausmas. Nemanau, kad jie apskritai linkę įsižiūrėti į savo vidų. <…> Kai sėdi priešais mane, tave stebi visi, stebiu aš, nėra kur dėtis – tik į savo vidų. Žmonės savy nešiojasi šitiek skausmo, kurį visą laiką bando nustumti gilyn. O jeigu stumsi emocinį skausmą gilyn užtektinai ilgai, jis pavirs fiziniu skausmu.” Žemiau nuotraukoje pateikta žiūrovų reakcijos iš šio performanso.

„Kai mąstau kuo prisidėjau prie vienų ir kitų savo skyrybų, grįžtu prie minties, kad meilės ir rūpesčio poreikis, kurio niekada nepatenkino mano motina, buvo tas skaudulys, kurį atsinešiau į kiekvienus savo santykius – ir kurio nei vienas vyras nepajėgė išgydyti.”

Šilėnų pažintinis takas: kada matei akmenimis grįstą kelią per mišką?

Vietos Rekomenduoju

Vienas įspūdingiausių pažintinių takų, rekomenduoju. Tai Nėries regioniniame parke esantis takas. Galite pradėti nuo Šilėnuose bažnyčios aikštės arba nuo Naujosios Rėvos piliakalnio. Maršrutas apie 6 km, labai tinkamas atstumas pasivaikščioti, nei per daug, nei per mažai.

Turtingas takas – akmenimis grįstas miško kelias, labai gražiai sutvarkytas kaimelis, laukai, upelis, šaltinėlis, užtvanka, paukščių regykla, orchidėjų pelkė, siauras ir status miško takelis, pavėsinė, supynės, piliakalnis.

Aš labai mėgstu akmenimis grįstą taką, gera eiti ir jausti po kojomis kintančias faktūras. Akmenis išgrindė XX a. pradžioje, kad arklių tempiami vežimai neklimptų į smėlį, o kelias vedė į buvusį Legotiškių dvarą. Gaila, kad neišliko. Miško medžiai galingi, aukšti, o juose tikras pavasaris – vien paukščių garsai. Šilėnų kaimelis man kaip užkonservuotas. Gražios trobos, sutvarkytos, išlaikytos, senovinės tvoros, laukai, medžiai, žolės. Taip ir matau akyse, kaip rytais kraštovaizdį apjuosia rūkas. Laikas sustoja. Aukštų vibracijų energija:) Vėliau prieiname paukščių stebėjimo vietą, kuri dvelkia ramybe. Tiesiog prisėsti ir stebėti – juk tai gamtos terapija! Tada prieini upelį per kelią, siaurą siaurą upelį palei kelią ir status, siauras miško takelis į viršų. Sušylame. Užkopus viršuje pro medžius gali matyti upę, taip pat yra pavėsinė ir supynės. Rekomenduoju.